komplemeñtas (lot. complementum – papildymas), komplemeñto sistemà, grupė imuninei organizmo apsaugai svarbių baltymų. Žinoma apie 30 komplemento baltymų, skirtingų chemiškai (struktūra, molekuline mase) ir imunologiškai (antigenine sudėtimi). Vieni jų cirkuliuoja kraujuje (apie 20 baltymų), kiti yra ląstelių plazminėje membranoje. Skirstoma: klasikinio aktyvinimo būdo baltymai – C1 (C1q, C1r ir C1s), C2, C4 ir C3; alternatyvaus aktyvinimo būdo baltymai – B, D ir P faktoriai; membraną atakuojančio komplekso baltymai – C5, C6, C7, C8 ir C9; sistemos aktyvinimą reguliuojantys baltymai – C1 inhibitorius, C4b sujungiantis baltymas, H ir I faktoriai, S baltymas, anafilatoksinų C5a, C4a, C3a inhibitoriai (cirkuliuojantys kraujuje) ir CD59, DAF, CR1, MCP (ląstelių membranų ekspresuojami) bei komplemento baltymų aktyvių komponentų receptoriai – CR1, CR2, CR3, CR4 ir C1q, C3a, C4a, C5a receptoriai. Komplemento baltymai (išskyrus D faktorių) kraujuje yra neaktyvūs. Aktyvinantis signalas komplemento baltymus jungia į vieną funkcinį vienetą. Yra 3 komplemento aktyvinimo būdai, kurie skiriasi pradiniais etapais. Klasikinis būdas, kai komplemento C1q baltymas jungiasi su imuninių kompleksų IgM ir IgG Fc fragmentais; šiuo būdu komplementą gali aktyvinti ir C reaktyvus baltymas, susijungęs su bakterijų sienelių fosforilcholinu. Alternatyvus būdas, kai hidrolizuotas C3 baltymas tiesiogiai jungiasi su mikroorganizmų struktūromis. Lektininis būdas, kai manozę surišantis baltymas (struktūra panašus į C1q) prisijungia prie manozės liekanų bakterijų ir grybelių sienelėse ir aktyvina C1r ir C1s. Aktyvinto komplemento komponentai ardo mikroorganizmus ir kitus svetimus antigenus turinčias ląsteles, skatina fagocitozę, sukelia uždegimą, šalina imuninius kompleksus. Komplemento nepakankamumas gali pasireikšti padidėjusiu jautrumu infekcijoms, didina kai kurių autoimuninių ligų riziką. Komplementą 1896 atrado J. Bordet (Belgija). Terminą 1900 pirmasis pavartojo P. Ehrlichas (Vokietija).
1246