komunà (pranc. commune < lot. communis – bendras), vidurinių amžių Vakarų Europoje miestiečių bendruomenė, turinti savivaldos privilegiją. Komunos nariai buvo susieti savitarpio pagalbos priesaika. Daugumoje komunų ne visi miesto gyventojai buvo jų nariai. Ekonomiškai ir politiškai stipriausios buvo Šiaurės ir Vidurio Italijos, Pietų Prancūzijos komunos. Čia miestai pajungdavo gretimus kaimus ir vedė savarankišką vidaus ir užsienio politiką. Jų tiesioginiai valdovai (Šventosios Romos imperijos imperatorius, popiežius) retai įstengdavo diktuoti savo valią. Stipriausios komunos išliko iki Renesanso, nors daugelyje jų valdžią perėmė pavieniai valdovai (senjorai). Kaip savarankiškos ir įtakingos valstybės Milanas ir Florencija išliko iki naujųjų laikų, Venecija – iki Napoleono užkariavimų. Stiprios buvo ir Flandrijos komunos, pvz., Gento, kuris darė įtaką Europos tarptautiniams santykiams. Kastilijos ir Aragono komunos išsiskyrė tuo, kad turėjo atskiras teisės sistemas. Stiprėjant karaliaus valdžiai komunų reikšmė ir įtaka mažėjo.
2271