komunikãcija (lot. communicatio – pranešimas), sociãlinė komunikãcija, įvairios bendravimo, ryšių, susisiekimo, keitimosi patirtimi, mintimis, žiniomis, išgyvenimais formos, informacijos perdavimas; socialinė sąveika ženklais. Komunikacijos procesus ir reiškinius tiria komunikacijos teorija.
Komunikacijos samprata ir objektas
Komunikacijos mokslas susiformavo 20 amžiaus viduryje kaip kalbotyros, psichologijos, sociologijos, politologijos, informacijos mokslų tarpdalykinė disciplina.
Komunikacija gali būti nagrinėjama informaciniu arba procesiniu požiūriu. Informaciniu požiūriu komunikacija suvokiama kaip sąmoningas, tikslingas veiksmas siekiant perduoti pranešimą, paveikti ar įtikinti kitus; komunikacija prasideda iš šaltinio – pranešimo siuntėjo. Procesiniu požiūriu komunikacija suvokiama kaip veiksmas, kai kokiam nors išoriniam stimului (nebūtinai tik sąmoningai perduotam pranešimui) suteikiama prasmė. Šiuo atveju komunikacija yra žmonių arba žmogaus ir aplinkos sąveika, ji netyčinė, neišvengiama ir prasideda tuo momentu, kai stimulo ar pranešimo gavėjas suteikia jam reikšmę, pavyzdžiui, pažiūrėję pro langą suprantame, koks lauke oras, nors niekas mums specialiai tokio pranešimo nesiunčia. Procesinio požiūrio ištakos sietinos su 1949 Jungtinių Amerikos Valstijų matematikų Claude Elwoodo Shannono ir Warreno Weaverio paskelbta matematine komunikacijos teorija. Šios teorijos tikslas – paaiškinti, kaip veikia komunikacija, kokiu būdu komunikacijos kanalai gali būti efektyviai panaudoti. Teorijos autoriai daugiausia sprendė technologines, inžinerines problemas, bet kai kurie teorijos aspektai buvo pritaikyti ir socialinei komunikacijai.
Plėtojantis semiotikai, mokslininkams ėmus labiau domėtis adresatu, susiformavo nauja komunikacijos tyrimų sritis, kai svarbiausia tampa pranešimo supratimo, reikšmių suteikimo problema. Nagrinėjami pranešimo kodavimo, dekodavimo, ženklų sistemų, reikšmių, kultūros sąlygų klausimai.
Komunikacijos rūšys
Komunikacija gali būti verbalinė (kai pranešimas žodinis) ir neverbalinė (kai reikšmė perteikiama kitais ženklais arba reikšmė suteikiama sąmoningai ar nesąmoningai žmonių perduodamiems ženklams ar aplinkos elementams – gestams, aprangai, veido išraiškai, interjerui ir kita).
Komunikacija yra labai įvairialypė ir gali pasireikšti skirtingai; tai priklauso nuo konteksto dalyvių skaičiaus ir socialinių vaidmenų, komunikacijos kanalų ir priemonių, erdvės ir laiko, kultūrinės aplinkos, tikslo ir turinio. Pagal kontekstą ir situaciją komunikacija skirstoma į šešis tipus. Intrapersonalinė (pavyzdžiui, mąstymo, svarstymo procesai, asmeniui skirti užrašai ir kita) – kai tas pats asmuo ir formuluoja, ir suvokia pranešimus. Interpersonalinė, arba tarpasmeninė – kai dalyvauja du individai, tokia komunikacija gali būti tiesioginė arba per komunikacijos priemones ir kanalus (pokalbis, susirašinėjimas, elektroninis paštas ir kita). Grupinė – kai komunikacija vyksta tarp bendro tikslo siekiančių asmenų, ilgesnį laiką sąveikaujančių tarpusavyje ir darančių vienas kitam įtaką (tokia komunikacija tampa interpersonalinės komunikacijos kontekstu). Organizacinė – kai komunikacija vyksta tam tikroje sistemoje ar struktūroje, tai yra organizacija skiriasi nuo kitų socialinių grupių formalizavimo lygiu, tikslais, procedūromis, taisyklėmis, pavyzdžiui, hierarchine struktūra (šiuo atveju komunikacija gali vykti organizacijos formaliais ir neformaliais kanalais, gali būti vidinė ar nukreipta į aplinką, jos kontekste gali vykti ir interpersonalinė, ir grupinė komunikacija). Viešoji (pavyzdžiui, paskaita, mitingas, specializuotas leidinys ir kita) – kai vienas ar keli žmonės arba organizacija kreipiasi į didesnę auditoriją. Masinė (pavyzdžiui, žiniasklaida, kinas ir kita) – kai pranešimas, skirtas didelei, anoniminei, įvairiai auditorijai, perduodamas specialių institucijų per komunikacijos priemones ir kanalus.
Komunikacija gali būti nagrinėjama ir pagal veiklos, kurioje ji reiškiasi, sritis: tarptautinė, tarpkultūrinė, politinė, sveikatos, viešoji, masinė ir kitos.
Komunikacijos teorija grindžiama ir speciali komunikacinė veikla – ryšiai su visuomene, reklama, žurnalistika, korporatyvinė, organizacinė, verslo komunikacija ir kita.
Mokslinė spauda
Nuo 1951 Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamas komunikacijos mokslo žurnalas Journal of Communication.
Komunikacija Lietuvoje
Lietuvoje komunikacijos teorija dėstoma nuo 1991 Vilniaus universitete įkūrus Komunikacijos fakultetą.
3154