komunikãcijos ir informãcijos mókslai Lietuvojè
Ištakos ir raida
Komunikacijos ir informacijos mokslų ištakos yra 19 a. pradžioje išleisti Vilniaus universiteto dėstytojų ir bibliotekininkų A. W. Bohatkiewicziaus ir J. Lelewelio mokomieji ir moksliniai veikalai, vėliau – lietuvių žurnalistikos metodikos ir teorijos pradininkų J. Adomaičio-Šerno, A. Kaupo, Vinco Kudirkos ir kitų veikalai. Jie nagrinėjo senosios raštijos, knygų ir periodinės spaudos leidybos, spausdinimo, leidinių repertuaro, platinimo, prekybos, bibliotekininkystės (bibliotekininkystės mokslas Lietuvoje) ir bibliografijos (bibliografija Lietuvoje) problemas, susijusias su besiformuojančiais tyrimo objektais – komunikacijos ir informacijos reiškiniais (komunikacijos ir informacijos mokslų disciplinos nebuvo susiformavusios).
1918–1940 imta tyrinėti bibliografiją, bibliotekininkystę ir knygotyrą (knygotyros mokslas Lietuvoje, Vaclovas Biržiška, A. Ružancovas). Žurnalistikos mokslo ir metodikos tyrimus plėtojo J. Keliuotis, J. Šliūpas, J. Tumas-Vaižgantas ir kiti. Bandyta kurti mokslo centrus (pvz., 1924–1944 prie Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekos veikė Lietuvos bibliografijos institutas). 1940 09 01 Vilniaus universitete įkurtas pirmasis akademinis komunikacijos ir informacijos mokslų padalinys – Bibliologijos katedra (1941 12 01 perkelta į Vytauto Didžiojo universitetą, 1943 uždaryta).
SSRS okupavus Lietuvą labiau plėtoti knygotyros, skaitybos, bibliotekininkystės tyrimai. 1949 Vilniaus universitete pradėtos žurnalistikos ir bibliotekininkystės studijos, įsikūrė šių mokslų katedros. 20 a. 8 dešimtmečio viduryje pradėjo formuotis komunikacinis požiūris ir socialinių mokslų metodai, plėtotis informacijos sistemos, informatikos tyrimai. Mokslo tyrimus vykdė Lietuvos mokslinės techninės informacijos ir techninės ekonominės analizės institutas (veikė 1957–2003), Knygų rūmai, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ir kai kurios didžiosios mokslinės, akademinės, techninės bibliotekos (pvz., Vilniaus universiteto biblioteka, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka), aukštosios mokyklos, techninės informacijos centrai.
Reikšmingų tyrimų atliko ir tradicines disciplinas konceptualiai transformavo: bibliotekininkai, bibliografai ir knygotyrininkai – J. Basiulis, S. Dubauskas, N. Feigelmanas, Algirdas Kancleris, E. Laucevičius, Viktoras Lyrovas, S. Matulaitytė, Ala Sabina Miežinienė, A. Navickienė, I. Petrauskienė, G. Raguotienė, R. V. Rimša, Rebeka Rozet, Alvydas Samėnas, K. Sinkevičius, V. Stonienė, A. Ulpis, V. Urbonas, O. Ž. Zaveckienė, L. Vladimirovas, Vladas Žukas, informologai – R. K. Broniukaitis, O. Voverienė-Brazauskaitė, J. Zujus, žurnalistai – Jonas Bulota, V. Juodakis, S. Makauskas, B. Raguotis, L. Tapinas, V. Užtupas, istorikai – V. Merkys, A. Tyla, L. V. Žeimantas ir kiti. Jie išugdė komunikacijos ir informacijos mokslų sampratą įtvirtinusių mokslininkų kartą.
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo komunikacijos ir informacijos mokslai daugiausia plėtojami Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete (įkurtas 1991). Šio fakulteto Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų, Knygotyros ir dokumentotyros, Žurnalistikos institutuose, Informacijos ir komunikacijos katedroje atliekami komunikacijos ir informacijos žinių visuomenėje, Lietuvos knygotyros ir knygos kultūros tyrimai. Vilniaus universitetas leidžia žurnalus Informacijos mokslai (nuo 1990) ir Knygotyra (nuo 1961, iki 1969 Bibliotekininkystės ir bibliografijos klausimai).
Mokslų šakos ir problematika
1997 Lietuvos mokslo taryba, patvirtindama mokslo sričių klasifikaciją, humanitarinių mokslų sričiai dar priskyrė komunikacijos ir informacijos mokslus. Jie apima archyvistiką, bibliografiją, bibliotekininkystę, dokumentotyrą, epigrafiją, informaciją, knygotyrą, paleografiją, papirusologiją. Kai kurios šių mokslų šakų (pvz., epigrafija, papirusologija) tik pradeda formuotis.
Komunikacijos ir informacijos mokslų tyrimo problematika apima informacijos ir komunikacijos istoriją, teoriją, politiką ir mokymą, informacijos ir žinių visuomenės politiką ir strategiją, informacijos visuomenės technologijas, žinių ekonomiką, žiniasklaidos raidą, ryšius su visuomene, informacijos, informacijos sistemų ir žinių vadybą, organizacinę komunikaciją, politikos komunikaciją, mokslinę komunikaciją, tarptautinę ir tarpkultūrinę komunikaciją, viešąją nuomonę, archyvistiką, bibliografiją, bibliotekininkystę, dokumentotyrą, knygotyrą, muzeologiją, kultūros paveldą ir kitas mokslo šakas. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete organizuojamos archyvistikos, bibliotekininkystės ir informacijos, bibliotekų ir informacijos centrų vadybos, informologijos, knygotyros, komunikacijos mokslo, leidybos, muzeologijos, ryšių su visuomene, verslo informacijos vadybos, informacijos vadybos, tarptautinės komunikacijos, informacijos sistemų ir žurnalistikos studijų programos.
Komunikacijos ir informacijos mokslų tyrimus t. p. atlieka kiti Vilniaus universiteto, Klaipėdos, Vytauto Didžiojo, Mykolo Romerio universitetų padaliniai, kai kurie mokslinių tyrimų institutai.
Mokslininkai ir jų tyrimų sritys
Mokslo šakų integraciją į bendrą komunikacijos ir informacijos mokslų kryptį plėtojo bibliotekininkai A. Augustinaitis (žinių visuomenės valdymas, žinių vadybos modeliai ir strategija), A. Glosienė (Europos Sąjungos informacijos politika, bibliotekų paslaugos žinių visuomenei), R. Gudauskas (Europos Sąjungos žinių visuomenės plėtra, žinių vadyba ir žinių ekonomika), Vilija Gudonienė (komunikacijos, masinių komunikacijų teorijos, tarptautinė ir tarpkultūrinė komunikacija), t. p. reikšmingų darbų atliko bibliotekininkai Z. O. Atkočiūnienė (informacijos išteklių valdyba, žinių vadyba), Algirdas Budrevičius (kognityvinės informacijos sistemos, žinių teorija), J. Čepytė (informacijos tvarkyba leidyboje, knygotyros euristika), O. Janonis (bibliografinė euristika, informacijos tvarkyba ir ieška), D. Kaunas (dokumentinis paveldas tapatumo sklaidoje), E. Macevičiūtė (informacijos išteklių valdyba, informacijos strategija, tarptautinė ir tarpkultūrinė komunikacija), R. Misiūnas (leidybos vadyba, informacijos rinkodara, leidybos organizavimas), A. Pacevičius (informacijos įstaigų istorija, komunikacijos ir informacijos istorija), Marija Prokopčik (informacijos tvarkyba ir ieška, deskriptorinės informacijos paieškos sistemos ir kalba), R. Varnienė‑Janssen (informacinių sistemų projektavimas ir plėtra), žurnalistai Auksė Balčytienė (komunikacijos ir informacijos politika), Audronė Nugaraitė (Europos Sąjungos masinių komunikacijos priemonių politika), Ž. Pečiulis (šiuolaikinės visuomenės informavimo priemonių raidos tendencijos, efektyvi komunikacija), A. Vaišnys (komunikacijos ir informacijos politika), sociologė Kristina Juraitė (visuomeninės žiniasklaidos kūrimasis), filosofas Marius Povilas Šaulauskas (žinių visuomenės samprata) ir kiti.
Svarbiausi veikalai
Svarbiausi veikalai: V. Bulavas, R. Gudauskas, R. Varnienė‑Janssen Lietuvos integrali bibliotekų informacijos sistema, A. Budrevičius Semognostika. Intelekto reiškiniai ir informacija (abu 1994), Z. O. Atkočiūnienė Informacijos resursai (1998), V. Gudonienė Įvadas į masinės komunikacijos teorijas (1999), Komunikacija (2002), O. Janonis ir E. Macevičiūtė Bibliografinė heuristika (1999), M. P. Šaulauskas Skaitmeninės Lietuvos profiliai, A. Vaišnys Komunikacijos ir informacijos politika (abu 2002), R. Misiūnas Knygų leidyba pasaulyje (2003), Informacinių kovų kryžkelėse: JAV lietuvių informacinės kovos XIX a. pabaigoje–1922 m. (2004), Ž. Pečiulis Iki ir po televizijos: žvilgsnis į XX amžiaus audiovizualinės masinės komunikacijos fenomeną (2007).
2949