Komunstų internacionãlas, Komintèrnas, Trečiàsis internacionãlas, tarptautinė organizacija, kuri 1919–43 vienijo įvairių pasaulio šalių komunistų partijas.
Įkūrimo priežastys ir aplinkybės
Būtinumą sukurti naują tarptautinę organizaciją bolševikų vadas V. Leninas ir jo artimiausi bendražygiai suvokė dar Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, laikydami II internacionalo reformistinę socialistinę programą ribota ir nepakankama deklaruojamai engiamųjų klasių kovai su kapitalistais. V. Leninas Kominterną visuomet laikė valdžios užgrobimo ir išlaikymo įrankiu šalia kitų – profesinių sąjungų, kooperatyvų, diplomatijos, Raudonosios armijos, agentūrų. Darbininkų antikarinį judėjimą siekta transformuoti į visuotinę kovą su pasauliniu kapitalizmu. Galingų imperijų – Rusijos, Vokietijos, Austrijos-Vengrijos – griūtis pasaulinio karo sąlygomis tarsi sudarė tam objektyvias prielaidas. Rusijoje bolševikams pavyko 1917 paimti valdžią (Spalio perversmas) ir vėliau ją brutaliais būdais įtvirtinti, nors dar vyko pilietinis karas. Vokietijoje žlugus Reichui ir atsiradus socialdemokratinei respublikinei valdžiai (Lapkričio revoliucija) 1918 12 K. Liebknechtas ir R. Luxembourg įkūrė Vokietijos komunistų partiją ir nesėkmingai pamėgino Berlyne išprovokuoti sukilimą.
1918 01, tiesiogiai veikiant Rusijos komunistams, susikūrė Suomijos sovietų respublika (gyvavo iki 05 16), 1918 12 – Lietuvos Sovietų Respublika (vėliau įsiliejo į Lietuvos ir Baltarusijos SSR), 1919 03 – Vengrijos sovietų respublika, 1919 04 – Bavarijos sovietų respublika, 1919 06 – Slovakijos sovietų respublika ir kitos. Tačiau sovietų valdžia čia gyvavo trumpai, nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių – Europoje po I pasaulinio karo bolševikams ilgai išsilaikyti nepavyko, nors specialiai tam V. Lenino skiriamomis lėšomis išlaikomų ir valdžios užėmimo tikslais provokacijas organizuojančių Europos radikalių kairiųjų jėgų veikimas buvo pateikiamas kaip darbininkijos sąmonėjimas, artėjanti komunizmo pergalė Europos ar pasaulio mastu.
Tikslai ir veiklos metodai
V. Lenino iniciatyva Maskvoje 1919 03 02-06 įvyko pirmasis steigiamasis Komunistinio internacionalo suvažiavimas, kuriame suformuluotas pagrindinis siektinas tikslas – pasaulinė atstovaujamų darbininkų tarybų pavidalo proletarų diktatūra. Jo pasiekimo metodai – klasių kova, t. p. ir ginkluota. Pabrėžtas kovos su II internacionalu būtinumas. Pagrindinis organizacijos darbas – komunizmo idėjų propaganda pasaulyje, pirmiausia Europoje. Darbininkų kairiąsias organizacijas siekta pervadinti komunistų partijomis ir pasiekti, kad jos išstotų iš II internacionalo ir įstotų į Kominterną. Kominterno II suvažiavime (1920 07 19–08 07) nuspręsta pereiti nuo kritikos prie ginkluotos kovos (pilietinio karo forma), dalyvauti nacionalinio išsivadavimo judėjimuose, derinti legalius ir nelegalius veiklos metodus, daugiau agituoti kaimuose, kooperatyvuose, profesinėse sąjungose, atsisakyti reformizmo, kovoti su dešiniosiomis profesinėmis sąjungomis, periodiškai atlikti savo gretų vadinamuosius valymus. Tik šias sąlygas atitinkančios organizacijos (iš viso jų buvo 21) turėjo teisę būti Kominterno narėmis. Svarbi, nors plačiai neskelbiama narystės 22‑oji sąlyga buvo nepriklausyti masonams.
Komunistų internacionalo II suvažiavimo (Petrogradas, 1920 07–08) dalyviai: V. Leninas (priekyje kairiau), K. Radekas, N. Bucharinas, M. Gorkis, G. Zinovjevas (trečias, penktas, devintas ir tryliktas iš kairės)
Struktūra ir vadovybė
Komunistinis internacionalas buvo griozdiška biurokratinė struktūra su maždaug 4000 darbuotojų. Tarp suvažiavimų veikė Kominterno Vykdomasis komitetas, 1919–26 jo pirmininku buvo G. Zinovjevas. 1926 vietoj pirmininko įsteigtas 9 asmenų Politinis sekretoriatas. 1935 įsteigtas Vykdomojo komiteto generalinio sekretoriaus postas (jį užėmė G. Dimitrovas), Politinis sekretoriatas panaikintas ir atkurtas Vykdomojo komiteto sekretoriatas. Vykdomojo komiteto aparatą sudarė Organizacinė komisija (nagrinėjo partijų vidaus ginčus, kontroliavo nutarimų vykdymą) ir skyriai: Informacinis (rinko ir nagrinėjo informaciją apie įvairių šalių vidaus padėtį), Spaudos (įvairių Kominterno dokumentų leidyba ir platinimas), Propagandos, Kadrų (veiklai tinkamų kadrų atranka bei parengimas, emigrantų iš SSRS verbavimas, policijos agentūros partijose atskleidimas), Redakcinis, Moterų (rūpinosi moterų teisėmis ir veiklos organizavimu), Darbo kaime, Administracinis (jo žinioje buvo Kominterno naudojami pastatai), t. p. Slaptasis tarptautinių ryšių skyrius (Vykdomojo komiteto ryšiai su partijomis ir jų finansavimas). Pastarojo darbuotojai (didelis agentūros tinklas) veikė po legalia priedanga, glaudžiai bendradarbiaudami su įvairiomis sovietinėmis specialiosiomis tarnybomis.
Nacionalinių komunistų partijų veiklai kuruoti 1926 įsteigti lendsekretoriatai, vienijantys partijas pagal teritorinius ir kalbos požymius: Vidurio Europos, Skandinavijos, Romaniškasis, Balkanų, Lenkijos ir Pabaltijo, Rytų (kurį laiką prie jo veikė ir Negrų biuras), Anglijos ir Amerikos, Lotynų Amerikos. 1935 lendsekretoriatai perorganizuoti į Vykdomojo komiteto sekretorių sekretoriatus. Vykdomojo komiteto biurai: Petrogrado, Pietų (Kijevas, Odesa, vėliau Charkovas), Turkestano (Taškentas), Pietryčių (Vienoje), laikinasis biuras Amsterdame, Vakarų Europos (Berlyne), Pietų Amerikos, Karibų.
Veikla 1921–1939
Europoje žlugus sovietinėms respublikoms Komunistinio internacionalo III suvažiavime (1921 06 22–07 12) V. Leninas kritikavo vietinių komunistų partijų veiklą, nesutarta tolesnės strategijos klausimais. Bolševikų vadams greitų pergalių tikėtis jau neteko, pačioje Sovietų Rusijoje buvo pereita nuo karinio komunizmo prie Naujosios ekonominės politikos. Nuspręsta imtis priemonių kuo daugiau žmonių įtraukti į komunistinį judėjimą kuriant vieningą darbininkų frontą.
IV suvažiavime (1922 11 05–12 05) paskutinį kartą pasisakė pats V. Leninas, pabrėžė, kad svarbu suvokti laikino atsitraukimo būtinumą, kad Naujoji ekonominė politika leido išsaugoti Rusijos ekonomiką – būsimos pasaulinės revoliucijos bazę, teigė neva bolševikai sėkmingai išsprendę šalies socialines ekonomines problemas, pagerinę valstiečių būvį.
Bandymus įgyvendinti ano meto Kominterno nuostatas atskleidžia vadinamoji kovo akcija Saksonijoje (1921 03 ir vėliau), 1923 10 sukilimas Hamburge pasinaudojant vokiečių radikalėjimu Prancūzijai okupavus Rūro kraštą, 1923 02–04 teroro aktai Bulgarijoje (04 15 pasikėsinta į monarchą, 04 17 sprogimas bažnyčioje – 140 žm. žuvo, tarp jų – apie 20 aukštų pareigūnų; Bulgarijos valdžia suėmė 3000 komunistų, trims įvykdyta mirties bausmė), 1924 12 karinio pučo bandymas Estijoje. Visų šių bandymų nepalaikė pakankamai daug gyventojų, taigi jie žlugo. Nauju dideliu atradimu ir jėgų išmėginimo lauku bolševikams tapo Kinija. Kinijos komunistų partija 1923 sudarė sutartį su nacionalistine Gomindano partija ir kuriam laikui joje įsivyravo, kol Čiang Kaišekas 1926 03 komunistų įtaką apribojo. 1927 02–04 jis, sovietų remiamas, surengė du sukilimus, kurie buvo numalšinti. Sąjungai su Gomindanu nutrūkus, 1927 12 įvyko prosovietinis Kantono komunos sukilimas; jis žlugo, buvo tūkstančiai aukų, komunistai pasitraukė iš miestų ir tęsė agitaciją nuošaliuose Kinijos kaimuose.
V suvažiavimas (1924 06 17–07 07) numatė pralaimėjimų Europoje kontekste būtinus organizacinius partijų pertvarkymus siekiant įtraukti daugiau darbininkų, planavo aktyviau veikti kairiosiose profesinėse sąjungose.
Komunistų internacionalo VII suvažiavimo (Maskva, 1935 07–08) dalyviai; pirmoje eilėje (iš kairės): G. Dimitrovas, P. Togliatti, W. Florinas, V. Minhas, antroje eilėje: O. W. Kuusinenas, K. Gottwaldas, W. Pieckas, D. Manuilskis
Mirus V. Leninui suvažiavime išryškėjo dar anksčiau egzistavusi dviejų įtakos grupių (viena vadovaujama L. Trockio, kita – G. Zinovjevo, L. Kamenevo ir J. Stalino) priešprieša. Iš suvažiavimo dalyvių užsieniečių kiekviena šių grupuočių reikalavo sau paramos, tai neigiamai paveikė suvažiavimo darbą. Be to, Kominterno suvažiavimai, kaip ir partijos konferencijos, pradėti šaukti vis rečiau, partijos vidaus gyvenimą reguliavo nedaugelis įtakingiausių asmenų, pirmiausia J. Stalinas. VI suvažiavimas įvyko 1928 07 17–09 01. Konstatuota, kad artėja pasaulinė ekonominė krizė, atversianti naujas klasių kovos ir tautinio išsivadavimo galimybes. Nauji Kominterno įstatai skelbė jį viena pasauline komunistų partija. Pabrėžta griežta centralizacija, Kominterno vadovai gavo papildomų įgaliojimų; tai buvo naudinga J. Stalino grupuotei, kuri sutvirtino savo pozicijas. VII suvažiavimas sušauktas tik 1935 07 25–08 20 ir buvo paskutinis. Pagrindinė posėdžių tema – stipėjanti fašizmo grėsmė; planuota sudaryti vieningą antifašistinį frontą pritraukiant ne tik socialdemokratus, bet ir vidutinį sluoksnį, tarnautojus, prisidėti kuriant šalių nekomunistinius antifašistinius liaudies frontus. Suvažiavimams nevykstant ir nesant demokratijos tradicijų, 4 dešimtmečio antroje pusėje didėjo Kominterno Vykdomojo komiteto įtaka ir autoritetas.
Kominterno paleidimas
Kominternas, t. p. ir suvažiavimai Maskvoje vis labiau teatliko dekoratyvinės bei propagandinės širmos vaidmenį, o tikrieji imperiniai Kominterno vadovų tikslai buvo kone visiškai priešingi deklaruojamiems; 20 a. 4 dešimtmečio pabaigoje prasidėjęs dviejų totalitarinių režimų – SSRS ir hitlerinės Vokietijos – suartėjimas lėmė Molotovo–Ribbentropo paktą ir Antrąjį pasaulinį karą.
Tai turėjo liūdnų pasekmių Europos, pirmiausia SSRS teritorijoje esantiems, komunistams ir reiškė laipsnišką Kominterno žlugimą. Užsienio komunistai vis dažniau Maskvoje pradėti vertinti kaip Vakarų agentai, siekiantys pakenkti SSRS, ir dažniausiai kaltinti trockizmu (nors iš tiesų daugelis jų buvo su trockininkais kovojantys stalinistai). Didžiojo valymo metais likviduota daugelis šalių sekcijų. Nemažai jų narių buvo represuoti, iš pradžių lenkų komunistai, nes J. Stalinas jais nepasitikėjo labiausiai – jau 1933 suimtas Jerzy Czeszejko‑Sochackis, 1937 – E. Próchniakas, Julianas Leszczyńskis‑Leńskis ir kiti, 1938 pati Lenkijos komunistų partija oficialiai likviduota atskiru Kominterno Vykdomojo komiteto prezidiumo nutarimu. Represijos prieš vokiečių komunistus emigrantus pradėtos 1934 (iki 1938 likviduota apie 250 žmonių). Represuoti Vengrijos komunistai B. Kunas, Ferencas Bajáki, Józsefas Kelenas, Lajosas Gavró ir kiti, Bulgarijos komunistai Romanas Avramovas, Ch. Rakovskis, Borisas Stomoniakovas ir kiti, Suomijos komunistų partijos steigėjai Gustavas Rovio, Alexanderis Schottmannas, Kullervo Manneris ir kiti, daugiau kaip 100 Italijos, Jugoslavijos, daug Estijos, Latvijos, Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos, Graikijos, Irano ir kitų šalių komunistų. Šiuo alaikotarpiu SSRS žuvo daugiau Rytų Europos komunistų nei pačioje Europoje per hitlerinę okupaciją. 1956 SSKP XX suvažiavimui pripažinus J. Stalino valdymo metų nusikaltimus, didesnė represuotųjų dalis reabilituota po mirties.
1943 05 15 Kominternas buvo likviduotas, siekiant pademonstruoti sąjungininkams Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir Didžiajai Britanijai SSRS draugiškumą ir ekspansijos planų atsisakymą. J. Stalinas ta proga pareiškė, jog K. Marxo, V. Lenino ir vėlesnių, ypač Pirmojo pasaulinio karo, laikų patirtis parodė, kad negalima vadovauti pasaulio darbininkijos judėjimui iš vieno centro, kai vienų šalių (Italijos, Vokietijos) kairiosios jėgos siekia nuversti savo vyriausybes, kitų (Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų), priešingai, savo vyriausybes palaiko; be to, Kominterno likvidavimas neleistų ateityje komunistų partijų laikyti kitos šalies (SSRS) įtakos agentais. Tai visiškai prieštaravo ankstesniems V. Lenino teiginiams apie SSRS kompartijos vadovaujamo vieningo komunistinio judėjimo išskirtinę svarbą būtent pasaulinio konflikto sąlygomis. Tačiau bolševikų vadai anaiptol neketino atsisakyti organizavimo ir kontrolės pasauliniu mastu. Partijos Centro komiteto Politiniame biure tuoj pat po Kominterno paleidimo buvo sukurtas G. Dimitrovo vadovaujamas Tarptautinės informacijos biuras; 1947 09 įkurtas Komunistinis informacijos biuras (Kominformas) tapo tam tikru Kominterno pakaitalu ir gyvavo iki SSKP XX suvažiavimo (1956), vėliau jo funkcijas perėmė Ekonominės tarpusavio pagalbos taryba (veikė 1949–91), Varšuvos sutartis (1955–91).
Istorinė reikšmė
Kominterno įsteigimas ir tolimesnė jo veikla skleidžiant radikalią kairiąją propagandą bei utopinius idealus tebuvo dekoratyvinė priedanga, padėjusi SSRS vadams daugiau ar mažiau sėkmingai organizuoti ir vykdyti agresyvią imperialistinę politiką – daugiausia Vokietijoje, Centrinėje Rytų Europoje, Kinijoje. Tuo buvo reikšmingai prisidėta kuriant prosovietines autoritarines ir totalitarines santvarkas, t. p. sudarant objektyvias prielaidas Italijoje ir Vokietijoje atsirasti ir plėtotis fašistinėms santvarkoms.
Lietuvos komunistų partija ir Komunistų internacionalas
1921–40 Lietuvos komunistų partija priklausė Komunistiniam internacionalui (oficialiai – jo sekcija), vykdė jo nutarimus, įgyvendino jo politiką. Kominterno ir jo institucijų veikloje dalyvavo partijos vadovai Z. Angarietis, V. Kapsukas, A. Sniečkus. Z. Angarietis 1926–35 buvo Komunistinio internacionalo Tarptautinės kontrolės komisijos pirmininku, V. Kapsukas 1928–35 – jo Vykdomojo komiteto Lenkijos ir Pabaltijo šalių sekretoriato atsakinguoju sekretoriumi (vadovu).
Maskvoje rusų kalba parašytuose propagandiniuose tekstuose V. Kapsukas ir kiti Maskvoje reziduojantys Lietuvos komunistų partijos veikėjai padėjo SSRS oficialiems ideologams bei istorikams sudaryti tarpukario Lietuvo kaip fašistinės valstybės įvaizdį, diskreditavo A. Smetoną ir kitus valstybės vadovus, brandino jaunąją lietuvių bolševikų kartą.
Represijų prieš senosios kartos komunistus banga neapėjo ir aktyviausių SSRS gyvenančių Lietuvos komunistų partijos ir Kominterno veikėjų – beveik visi jie buvo likviduoti kaip liaudies priešai. 1935 mirė V. Kapsukas (oficiali priežastis – difterinė angina), 1937 jo žmona Elena Domicelė Tautkaitė suimta ir sušaudyta neva už trockistinę veiklą. 1938 Z. Angarietis apkaltintas kontrrevoliucine veikla, 1940 sušaudytas. 1938 sušaudytas Kominterno Propagandos skyriaus darbuotojas, buvęs Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos Centro komiteto sekretorius Vilhelmas Knorinas (latviškai Knoriņš) ir kiti. Lietuvoje likę komunistai buvo sutrikę, praradę ryšį su Maskva. A. Sniečkus 1957 Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto plenume pripažino milžinišką šių represijų mastą ir konstatavo, jog pats liko gyvas tik todėl, kad tuo metu dirbo pogrindyje fašistinėje Lietuvoje.
S. Courtouis, N. Werth, J.-L. Panne, A. Paczkowski, K. Bartosek, J.-L. Margolin Juodoji komunizmo knyga Vilnius 2000; M. Buber‑Neumann La Revolution mondiale Tournai 1971; B. Lazitch, M. M. Drachkovitch Biographical Dictionary of the Comintern Stanford 1986; R. Craig Nation War on War: Lenin, the Zimmerwald Left, and the Origins of Communist Internationalism Durham 1989; T. Rees, A. Thorpe International Communism and the Communist International, 1919–43 Manchester 1998; G. Eley Forging Democracy: The History of the Left in Europe, 1850–2000 New York 2002; R. Service Comrades!: a History of World Communism Cambridge 2007.
1088