komunstų pártijos, politinės partijos, kurios remiasi komunizmo ideologija.
Ideologinės nuostatos
Dažniausiai atstovauja radikalioms kairiosioms politinėms pažiūroms. Šių laikų komunistų partijų pavadinime žodžio komunistų gali ir nebūti, o jei jis yra, dar nereiškia, kad šios partijos griežtai laikosi komunizmo pagrindinių mokyklų (leninizmo, maoizmo, stalinizmo ar trockizmo) postulatų. Rinkimų procedūra komunistų partijoje dažniausiai tokia: partijos suvažiavimas renka Centro komitetą, šis – politinį biurą ir generalinį sekretorių; didžiausią valdžią dažniausia turi 2 pastarieji.
Bolševikų partija – pirmoji komunistų partija
Iki II internacionalo žlugimo marksistai veikė socialdemokratų partijose. Pirmieji dėl Rusijos revoliucinio judėjimo nuo socialdemokratų atsiskyrė marksistai, remiantys visuomenės smurtinio pertvarkymo būdą. 1902 V. Leninas, vienas to meto Rusijos socialdemokratų vadovų, knygoje Ką daryti? (Čto delat′?) išplėtojo naujo pavyzdžio partijos teoriją: partija veikia kaip proletariato avangardas, jos branduolį sudaro profesionalūs revoliucionieriai. Tokia tapo Rusijos socialdemokratų darbininkų partija (bolševikų), kuri po Spalio perversmo (1917) paėmė valdžią. VII suvažiavime (1918 03) ji pasivadino Rusijos komunistų partija (bolševikų), arba RKP(b); taip siekta visiškai nutraukti ankstesnius ryšius su socialistinėmis partijomis ir jų įsteigtu II internacionalu. RKP(b) valdymo svarbiausias principas buvo vadinamasis demokratinis centralizmas.
Komunistinis internacionalas
1919 Rusijos komunistams įsteigus Komunistų internacionalą (Kominterną), RKP(b), vėliau Visasąjunginė komunistų partija (bolševikų), 1952 pavadinta Sovietų Sąjungos komunistų partija, tapo pavyzdžiu daugelyje pasaulio šalių besikuriančioms komunistų partijoms, jų pagrindine ideologine, dažnai ir finansine rėmėja. Per Kominterną SSRS kontroliavo šias partijas, pvz., 1939 nusistojus SSRS ir nacių Vokietijos partnerystės santykiams Europos šalių komunistams nurodyta nesipriešinti Vokietijos agresijai, o vėliau, Vokietijai užpuolus SSRS, atvirkščiai – dalyvauti Pasipriešinimo judėjime. 1943 Kominternas buvo paleistas, bet dauguma komunistų partijų orientavosi į SSRS politiką. Vėliau atsirado šalių (Kinija, Jugoslavija, Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika, Albanija, Kambodža ir kitos), kurių komunistams SSKP didesnės įtakos neturėjo.
Komunistų partijos po II pasaulinio karo
Po II pasaulinio karo Europoje (ypač Italijoje, Prancūzijoje) nemažai žmonių rėmė komunistų partijas dėl jų narių dalyvavimo Pasipriešinimo judėjime. Europos gyventojų palankumas SSRS pradėjo silpti SSRS 1956 numalšinus Vengrijos revoliuciją ir 1968 įsiveržus į Čekoslovakiją (Prahos pavasaris), sumenko ir komunistų partijų autoritetas. Kai kurios jų (pvz., Prancūzijos) liko ištikimos SSRS, kitos (pvz., Italijos) ieškojo lankstesnės, vietos poreikius labiau atitinkančios ideologijos. Italijos komunistų partijai viešai nepritarė SSRS agresyviems veiksmams užsienyje ir totalitarizmui šalies viduje, ji buvo viena svarbiausių komunistų partijų, plėtojančių savitą komunizmo atmainą – eurokomunizmą. Komunistų partijų mėginimas taip padidinti savo autoritetą baigėsi nesėkme ne tik dėl SSKP nepritarimo, bet ir dėl ekonomiškai stiprių šalių rinkėjų menkos paramos bet kokiai marksistinei ideologijai. Kinijos komunistų partija nusprendė kurti socialistinę rinkos ekonomiką. Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos valdančioji partija marksizmą pakeitė vadinamąja čiučche ideologija (visi žmonės neva turį būti socialistinės revoliucijos subjektai ir šeimininkai).
Komunistinio judėjimo krizė
Žlugus SSRS dalis (mažesnioji) komunistų partijų nepakito, kitos pakeitė pavadinimą, ideologiją arba ir viena, ir kita. 21 a. pradžioje komunistinis judėjimas išgyvena krizę, bet kai kuriose šalyse (Baltarusijoje, Indijoje, Kuboje, Rusijoje, Ukrainoje, kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse ir kitur) nemažai žmonių teberemia komunistus.
Komunistų partijos Lietuvoje
1918 10 buvo įkurta Lietuvos komunistų partija (LKP, oficialiai Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partija). 1918 pabaigoje–1919 ji priešinosi Lietuvos suverenitetui, rėmė Sovietų Rusijos ginkluotųjų pajėgų veržimąsi į Lietuvą, formaliai buvo vadovaujanti Lietuvos ir Baltarusijos SSR partija. Lietuvoje (nuo 1920 Lietuvos Respublikoje) LKP, kaip antivalstybinės organizacijos, veikla 1919–40 buvo uždrausta; ji, vykdydama SSKP (Sovietų Sąjungos komunistų partija) reikalavimus, veikė nelegaliai.
1940 06 SSRS okupavus Lietuvą, LKP rėmė ir padėjo įtvirtinti sovietinį okupacinį režimą, aneksuoti Lietuvą. 1940–90 LKP buvo Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) ir SSKP dalis, veikė (pagal įstatus) SSKP srities organizacijos teisėmis. LKP, daugiausia jos nomenklatūrinis sluoksnis (nomenklatūra), buvo viena svarbiausių sovietinės okupacinės valdžios Lietuvoje atramų. Kaip SSKP dalis LKP organizavo sovietines represijas, jos vadovų iniciatyva buvo uždrausta grįžti į Lietuvą arba į buvusią gyvenamą vietą paleistiesiems iš lagerių ir tremties.
1989 12 LKP atsiskyrė nuo SSKP ir pasivadino savarankiška LKP, 1990 pabaigoje – Lietuvos demokratine darbo partija, evoliucionavo į socialdemokratiją, įsitraukė į suverenios Lietuvos Respublikos kūrimą ir tapo viena gausiausių bei svarbiausių Lietuvos parlamentinių partijų; 2001 su dauguma socialdemokratų susijungė į Lietuvos socialdemokratų partiją.
LKP dalis, likusi ištikima SSKP ir Sovietų Sąjungai, 1989 12 pasivadino LKP (SSKP, arba LKP, besiremiančia SSKP platforma) ir kovojo prieš Lietuvos nepriklausomybę. Ši partija 1991 buvo pripažinta antivalstybine, jos veikla Lietuvoje uždrausta. Dauguma jos veikėjų pabėgo į Baltarusiją ir Rusiją, kai kurie (M. Burokevičius, J. Jermalavičius, J. Kuolelis ir kiti) už antivalstybinių organizacijų kūrimą, mėginimą įvykdyti 1991 01 valstybinį perversmą (Sausio tryliktoji) buvo nuteisti.