komunzmas, teorinė ir praktinė politinio bei ekonominio gyvenimo sistema, grindžiama utopine idėja, kad kapitalizmą galima revoliuciniu būdu pakeisti visuomenine santvarka, kurioje nėra privačios nuosavybės ir materialinio suinteresuotumo, valstybės ir teisės, darbo pasiskirstymo ir socialinės nelygybės. Labiausiai išplėtotoje – marksistinėje komunizmo koncepcijoje (marksizmas) – komunizmas yra visuomeninė ekonominė formacija, pakeičianti kapitalistinę ir (anot V. Lenino, marksizmas‑leninizmas) susidedanti iš dviejų pakopų (fazių): žemesnės – socializmo ir aukštesnės – komunizmo. Komunistiniais vadinami judėjimai, kurie siekia sukurti tokią visuomenę.
Komunizmo idėjos elementų yra antikos filosofo Platono aprašytoje idealioje valstybėje (Valstybė / Politeia, apie 390 pr. Kr., lietuviškas leidimas 1981), t. p. ankstyvosios krikščionybės laikotarpio autorių raštuose. Pirmąkart nuosekliau šią idėją išreiškė Th. More’as veikale Utopija (Utopia, apie 1516); jis teigė, kad lygybė galima tik panaikinus privačią nuosavybę. T. Campanella traktate Saulės miestas (Civitas Solis 1623) nurodė, kad visuotinė lygybė galima tik esant visuotiniam ir privalomam darbui. Jau būta įsitikinimo, kad žmonių lygybė įmanoma ir tenkinant jų poreikius. Th. More’o teigimu, iš visuomeninių sandėlių kiekvienas gaus viską, ko panorės. Idealios visuomenės (bendruomenės) utopinių projektų pateikė daugelis 18 ir 19 a. mąstytojų (Ch. Fourier, W. Morrisas, C.‑H. de Saint‑Simonas ir kiti), R. Owenas mėgino tokią bendruomenę įkurti.
Komunizmo idėją paversti moksline siekė K. Marxas ir F. Engelsas. Jų komunistinės visuomenės vizija išdėstyta Komunistų partijos manifeste (Manifest der kommunistischen Partei 1848), Gotos programos kritikoje (Kritik des Gothaer Programms 1875) ir kitur, t. p. jų sekėjų V. Lenino, L. Trockio, N. Bucharino ir kitų kūriniuose. Pirmiausia siekta teoriškai pagrįsti socialinio teisingumo galimybę. K. Marxas rašė, kad komunizmas atsiras tik labai išplėtotos pramoninės gamybos sąlygomis. Gamybinės jėgos bus tokio lygio, kad pačios save organizuos ir disciplinuos. Komunizmo pakopos visuomenę valdys ne valstybė – visuomenė pati sugebės nustatyti socialinių pokyčių kryptis ir tempus. Tokios K. Marxo ir F. Engelso idėjos nesiderina su jų istorinio materializmo teorija, kad visuomenės raidą veikia objektyvūs dėsniai. Perėjimas nuo antagonistinio sociumo, arba klasinės visuomenės, – istorinio materializmo objekto – į beklasę visuomenę – komunizmo teorijos objektą – įsivaizduojamas kaip žmonijos šuolis iš prievartinio būtinumo į laisvę; K. Marxas laisvę suprato kaip ikivalstybinės visuomenės kolektyvo laisvę (liberalią individo laisvės sampratą jis iš esmės atmetė). Plėtodamas komunizmo idėją K. Marxas ilgainiui ėmė teigti, kad naikinant visuomeninę darbo pasiskirstymo sistemą būtina įvesti planuojamą, griežtai iš viršaus kontroliuojamą gamybą. Tokios centralizuotos visuomeninės gamybos istorinį būtinumą toliau plėtojo F. Engelsas veikale Socializmo išsivystymas iš utopijos į mokslą (Die Entwicklung des Sozialismus von der Utopie zur Wissenschaft 1880). K. Marxo ir F. Engelso komunizmo idėjas ėmėsi performuluoti V. Leninas. Jis teigė, kad iki komunizmo sukūrimo dar turi būti socialistinė raidos fazė, kai išliks valstybė, kurioje bus įvesta vadinamoji proletariato diktatūra (proletariato prievarta buržuazijos atžvilgiu). Visa visuomenė esą turėsianti būti viena kontora ir vienas fabrikas, kuriame bus vienodas darbas ir vienodas atlyginimas. Suprasdamas, kad tokia samprata vargu ar tikroviška, V. Leninas suformulavo tezę, jog darbininkų paklusimas išrinktų ar paskirtų sovietinių vadovų diktatui yra pozityvus reiškinys.
Komunizmo idėjų antihumaniškumą, jų įgyvendinimo civilizuotais metodais nerealumą parodė Rusijos karinio komunizmo laikotarpis, kai pagal V. Lenino nurodymą mėginta visiškai ir galutinai panaikinti prekybą bei pakeisti ją planingai organizuotu paskirstymu, visus gyventojus prievarta sutelkti į gamintojų ir vartotojų komunas. Pamažu buvo prisiminta ir keliama K. Marxo mintis, kad atimant valdžią iš daiktų (pinigų, prekių) ją būtina perduoti asmenims, kad reikia suteikti teisę vieniems žmonėms valdyti kitus. Dar radikaliau kurti komunizmą kvietė L. Trockis; anot jo, net vaikai turį priklausyti ne tėvams, o kolektyvui, proletariatas, siekdamas savo tikslų, turįs nevengti jėgos naudojimo, pradedant sušaudymu ir baigiant darbo prievole. Komunizmo idėjoms pasauliniu mastu įgyvendinti 1919 įkurtas Komunistų internacionalas. Rusijos komunistams prijaučiantys socialistų partijų nariai buvo kviečiami kurti komunistų partijas. 20 a. 3 dešimtmetyje susikūrė tarptautinis komunistinis judėjimas, kurio svarbiausias tikslas – ginti ir saugoti SSRS bei pagal vietos sąlygas įgyvendinti bolševikų idėjas (bolševizmas).
V. Lenino sutelktiems bolševikams 1917 užgrobus valdžią Rusijoje (Spalio perversmas) naujai visuomenei kurti pasitelkta visa valstybės centrinė administracija, milicija ir slaptosios tarnybos, įpareigotos išnaikinti bet kokią opoziciją. V. Lenino įpėdinis J. Stalinas tapo svarbiausiu ortodoksinės komunistinės minties interpretatoriumi. 20 a. 3 dešimtmečio pabaigoje–4 dešimtmetyje vykdyta brutali šalies pertvarkymo politika (kolektyvizacija, socialistinė industrializacija), imtasi masinių politinių represijų (lageriai, tremtis); taip buvo sukurta totalitarinė (totalitarizmas) valstybė. Buvo iškelta greito komunistinės visuomenės sukūrimo idėja (SSKP XX suvažiavime, 1956, buvo paskelbta, kad tai įvyks 1980), bet ji liko neįgyvendinta.
Iki II pasaulinio karo komunizmo idėjos populiarėjo Azijoje, bet tik Kinijos komunistų partija realiai ėmė kovoti dėl valdžios. 20 a. 3–4 dešimtmetyje Mao Dzedongo vadovaujama Kinijos komunistų partija persitvarkė į labiau valstietišką partiją (maoizmas), po ilgo pilietinio karo 1949 paėmė valdžią šalyje ir 6 dešimtmečio pabaigoje išsilaisvino iš SSRS kontrolės.
Per II pasaulinį karą daugelis Europos komunistų partijų dalyvavo Pasipriešinimo judėjime ir tapo populiarios. Padėtis pasikeitė kilus Šaltajam karui. SSRS kontroliuojamoje Europos dalyje įkurtose vadinamosiose liaudies (ir liaudies demokratinėse) respublikose įsigalėjo komunistiniai diktatoriniai arba totalitariniai režimai pagal SSRS pavyzdį. Komunistinis judėjimas nemažą įtaką turėjo ir kai kuriose Vakarų Europos šalyse. 1960–74 Ispanijoje, Portugalijoje, Graikijoje komunistų partijos dėl jų disciplinuotumo ir aktyvios veiklos pogrindyje buvo svarbiausia opozicinė jėga. Šiose šalyse įsitvirtinus demokratijai komunistai tapo patrauklūs kairiesiems rinkėjams. Gausios ir stiprios komunistų partijos buvo Italijoje ir Prancūzijoje, kur jas finansiškai rėmė ir profesinės sąjungos. Azijoje komunistiniam judėjimui didelę įtaką turėjo viena su kita konkuruojančios SSKP ir Kinijos komunistų partija. Per II pasaulinį karą Indijos komunistai atsisakė (SSKP nurodymu) paremti Nacionalinio kongreso kovą su Didžiosios Britanijos valdžia dėl nepriklausomybės, todėl po karo jų vaidmuo buvo menkas (išskyrus Keralos valstiją). Korėjos komunistų partija buvo vadovaujanti išsivadavimo kovos su Japonija jėga; tapusi priklausoma nuo SSRS ilgainiui įsitvirtino Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos valdžioje. Dar labiau nuo SSRS priklausomiems Vietnamo komunistams vadovaujant, 1954 šalyje buvo įveikta Prancūzijos kariuomenė, 1964–73 Vietnamo pietinėje dalyje – bandžiusios išsaugoti sau palankų režimą Jungtinių Amerikos Valstijų karinės pajėgos. Kinijos komunistų partijos remiami prokomunistiniai režimai buvo Laose ir Kambodžoje; Kambodžoje vykdytą genocidą (buvo nužudyta apie 1,0–1,5 mln. šalies gyventojų) tiria Tarptautinis tribunolas. Indonezijos komunistų partija (po Kinijos komunistų partijos didžiausia Azijoje) rėmė pusiau demokratinę A. Sukarno valdžią, bet geneloro Suharto vadovaujamos proamerikietiškos jėgos, partiją apkaltinusios valstybės perversmo rengimu, 1965–66 ją sunaikino (manoma, nužudyta 0,3–0,4 mln. komunistų). Vidurio Rytuose ir Afrikoje komunistinis judėjimas plito menkai, nors dalis pokolonijinių režimų (Benino, Etiopijos, Jemeno, Angolos, Mozambiko) save vadino marksistiniais-lenininiais. Amerikos žemyne kovą dėl valdžios komunistai laimėjo tik Kuboje (nors kovota ir kitose šalyse).
Komunistinio judėjimo vienybės nebuvo iš pat pradžių (leninizmas, trockizmas), o po II pasaulinio karo jos neliko ir tarp SSRS (t. p. ir SSKP) įtakoje esančių komunistų partijų. 1948 savarankiškos politikos pradėjo laikytis J. Tito vadovaujami Jugoslavijos komunistai. Ypač didelis smūgis komunistiniam judėjimui buvo 1958 prasidėjęs SSKP ir Kinijos komunistų partijos konfliktas; pastaroji galiausiai pakvietė Trečiąjį pasaulį susitelkti prieš vadinamuosius pasaulio miestus (t. y. šalis, kurioms Kinijos komunistai priskyrė kapitalistines valstybes, SSRS ir jos satelites Pietryčių ir Vidurio Europoje). SSKP propaguojamų komunistinių idėjų revizijos ėmėsi Vengrijos ir Čekoslovakijos komunistai: 1956 SSRS teko malšinti komunistų valdžia nepatenkintų gyventojų sukilimą Vengrijoje, 1968 – bandymą reformuoti režimą Čekoslovakijoje. Paveikti Vengrijos ir Čekoslovakijos įvykių Italijos komunistai 8 dešimtmetyje išplėtojo naują komunizmo atmainą – eurokomunizmą; jo sekėjai atmeta lenininę proletariato diktatūros koncepciją, pripažįsta vakarietiško parlamentarizmo principus. 20 a. paskutiniais dešimtmečiais Sovietų Sąjungoje ėmus pertvarkyti komunistinę totalitarinę sistemą į autoritarinę, reformuoti centralizuoto planinio ūkio modelį, prasidėjo didžiausia komunizmo idėjos krizė. Nepavykus pertvarkai žlugo sovietų bloko valstybių sistema, 1990–91 išsilaisvino ir okupuotos Baltijos šalys, 1991 suiro ir SSRS. Kinijoje, Vietname, kur komunistų partijos yra valdžioje, imta sparčiai plėtoti rinkos ekonomiką.
L: Antikomunistinis kongresas ir tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo procesas „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“ 2000 Vilnius 2002.