konceñtrinė fòrma, daugiadalė muzikos forma (5, 7, 9 ir daugiau dalių), pagrįsta koncentrinės simetrijos principu. Dalys išdėstytos veidrodine simetrija nuo centrinės dalies, t. y. po centrinės dalies jos kartojamos atbuline tvarka. Koncentrinė forma būdinga 19–20 a. kompozitorių muzikai. Koncentrinės formos yra F. Schuberto daina Prieglobstis, F. Chopino baladė nr. 3 fortepijonui As‑dur, mazurka nr. 2, N. Rimskio‑Korsakovo Gulbės daina iš operos Pasaka apie carą Saltaną, B. Bartóko styginių kvarteto nr. 5 d. 2, S. Prokofjevo sonatos nr. 7 fortepijonui d. 3. Koncentrinės formos bruožų turi sonatos forma su veidrodine repriza, mišriosios (sudėtinės) formos (R. Wagnerio operų Tanhoizeris, Niurnbergo meisterzingeriai uvertiūros). Koncentrinė simetrija dažnai išryškėja ištisinės plėtotės epizoduose (B. Bartóko Muzika styginiams, mušamiesiems ir čelestai, d. 3), t. p. ciklinio kūrinio dalių sugretinime (B. Bartóko styginių kvartetas nr. 4).
267