koncentrinių zonų teorija

konceñtrinių zònų teòrija, Jungtinių Amerikos Valstijų sociologų E. W. Burgesso ir R. E. Parko 20 amžiaus 3 dešimtmetyje sukurtas socialinis erdvinis miesto modelis. Jie tyrė Čikagos vietinių bendrijų, įvairių klasinių bendruomenių išsidėstymą ir jų vidinį funkcionavimą. E. W. Burgesso ir R. E. Parko teigimu, Jungtinių Amerikos Valstijų miestų struktūros susidarymą 20 amžiaus 3 dešimtmetyje lėmė konkurencija, konfliktas, prisitaikymas ir asimiliacija. Svarbiausia iš jų yra konkurencija, nes pretendavimas į gyventojų žemę ir kitus miesto išteklius lemia miesto erdvinį suskirstymą į tam tikras ekologines nišas (natūralias zonas), kurių gyventojai turi panašių socialinių požymių. Anot E. W. Burgesso ir R. E. Parko, 20 amžiaus pradžioje Jungtinių Amerikos Valstijų miestų socialinė erdvinė struktūra formavosi nuo centro tolstančiais koncentriškais žiedais‑zonomis. Skiriamos miesto 5 natūralios zonos: centrinė zona, kurioje yra administracinės institucijos, pramonės įmonės, prekybos, paslaugų, pramogų centrai; pereinamoji zona, kurioje sutelkta smulkioji prekyba, pramonė; apleisti lūšnynai, dirbančiųjų, išeivių iš lūšnynų, gyvenamųjų namų zona; turtingųjų miestiečių daugiabučių ir vienbučių ištaigingų namų su kiemais ir garažais zona; priemiesčiai, švytuoklinių migrantų gyvenamoji zona (kelionės laikas į darbą 0,5–1 h). Šiose zonose pagal galimybes (pajamas, priklausymą tam tikrai etninei grupei ir kita) įsikuria miesto gyventojų tam tikros socialinės grupės. Gyventojai pereina iš vienos gyvenamosios zonos į kitą (periferijos link), kai jų ekonominė padėtis pagerėja, o jų senąją vietą užima nauji gyventojai. Koncentrinių zonų teorija buvo siekiama paaiškinti socialinių problemų (nedarbo, nusikalstamumo, savižudybių, neraštingumo ir kitų) pasiskirstymą Čikagos miesto įvairiose zonose. Sociologai nustatė, kad socialinės problemos po miestą pasklidusios teritoriškai netolygiai – kai kuriose zonose jos ryškesnės. Socialinių problemų daugiau ten, kur prastos kokybės gyvenamoji aplinka (būstai perpildyti, prasta jų sanitarinė įranga, namai susidėvėję ir kita), ir atvirkščiai – mažiau prestižiniuose, patogiai įrengtuose miesto gyvenamuosiuose rajonuose. Koncentrinių zonų teorija buvo vienas ankstyvųjų modelių, sukurtų paaiškinti miesto zonų erdvinį išsidėstymą. Šis modelis taikytas analizuojant Čikagos, vėliau ir kitų Jungtinių Amerikos Valstijų miestų plėtrą. Žmogus buvo traktuojamas vien kaip biologinė būtybė, teigiama, kad visuomenėje, kaip ir gyvojoje gamtoje, vyksta nuolatinė kova už būvį, už vietą erdvėje. E. W. Burgessas ir R. E. Parkas ignoravo žmogaus socialinę prigimtį, laikė ją tiesiogiai priklausančia nuo aplinkos. Koncentrinių zonų teorija buvo kritikuojama dėl Ch. R. Darwino teorijos įtakos. E. W. Burgessas ir R. E. Parkas bei jų sekėjai tinkamai neįvertino žmogaus socialinių motyvų, kuriuos lemia konkreti žmonių veikla, gyvensena, bendravimas su kitais žmonėmis, žmogaus vieta visuomeninių santykių sistemoje.

miesto sociologija