koncertas

koncetas (it. concerto), muzikos žanras; muzikos kūrinys solistui (arba jų grupei) ir atlikėjų kolektyvui (dažniausiai orkestrui).

Bruožai, raida

Yra koncertai solistui be pritarimo arba koncertai vien tik orkestrui. Koncertui būdinga ciklinė forma (dažnai sonatinis ciklas), solisto partija (dažnai virtuozinė), gretinama su kitų atlikėjų partijomis, faktūros ir dinamikos kontrastai. Apie 1600 atsirado bažnytiniai koncertai – vokaliniai moteto tipo kūriniai su instrumentiniu pritarimu; juos kūrė L. Viadana, G. Gabrieli, H. Schützas, S. Scheidtas. 17 a. pirmoje pusėje iš kanconos kilo instrumentiniai koncertai. Jie buvo skirstomi į bažnytinius (it. concerti da chiesa), su polifoniškai plėtojamomis dalimis, ir pasaulietinius (it. concerti da camera), turinčius šokių muzikos elementų. 17 a. pabaigoje atsirado ansamblinio koncerto tipas – concerto grosso; jame solistų grupė (concertino) priešpriešinama didesniam atlikėjų ansambliui (ripieno). Šio tipo koncertus kūrė A. Stradella, A. Corelli, G. F. Händelis, J. S. Bachas. 18 a. viduryje atsirado solinis koncertas. Koncertus smuikui kūrė G. Torelli, A. Vivaldi. Pirmuosius koncertus klavyrui ir orkestrui sukūrė J. S. Bachas, vargonams ir orkestrui – G. F. Händelis. Venos klasikų koncertuose įsigalėjo 3 dalių sonatinio ciklo struktūra, dažnai su solisto kadencija pirmosios dalies pabaigoje. 18 a. atsirado koncertui artimas koncertinės simfonijos žanras. 19–20 a. koncertas įgijo simfonijos ar simfoninės poemos bruožų (F. Liszto, J. Brahmso, P. Čaikovskio, S. Rachmaninovo, S. Prokofjevo koncertai), jų dalių skaičius nepastovus – kurti ir vienos dalies (F. Liszto), 4 dalių (J. Brahmso) koncertai. 20 a. dėl neoklasicizmo įtakos atgaivintas concerto grosso žanras. Atsirado koncertų kameriniam ansambliui (A. von Weberno koncertas kameriniam ansambliui, op. 24, 1934), simfoniniam orkestrui (B. Bartóko koncertas orkestrui, 1943).

Koncertas Lietuvos muzikoje

Lietuvoje pirmuosius koncertus sukūrė V. Bacevičius (1929, 1933, 1949, visi fortepijonui ir orkestrui), J. Novakauskas (1934, smuikui, neišliko), A. Klenickis, J. Švedas. Vieni reikšmingiausių koncerto raidai buvo S. Vainiūno 4 koncertai fortepijonui (1945, 1952, 1965, 1974), B. Dvariono koncertas smuikui (1948) ir fortepijonui (1960, 1962), E. Balsio koncertas smuikui (1954, 1958, 1984), V. Barkausko koncertas altui ir kameriniam orkestrui (1981). Daug koncertų sukūrė B. Gorbulskis, V. Barkauskas, O. Balakauskas. Daugiausia koncertų sukurta fortepijonui, smuikui, violončelei; t. p. yra koncertų beveik visiems kitiems simfoninio orkestro instrumentams, orkestrui, instrumentams be orkestro pritarimo, lietuvių liaudies muzikos instrumentams. Retesnės sudėties koncertų sukūrė J. Juzeliūnas (balsui ir orkestrui, 1955, Concerto grosso styginiams, pučiamųjų kvintetui ir fortepijonui, 1966), V. Laurušas (balsui ir styginių kvartetui, 1983), O. Balakauskas (obojui, klavesinui ir styginiams, 1981, Dada-Concerto chorui ir kameriniam orkestrui, 1982). 20 a. paskutiniame dešimtmetyje koncertų sukūrė F. Bajoras, A. Šenderovas, V. Bartulis, O. Balakauskas.

Ankstyvieji lietuvių kompozitorių koncertai buvo klasikinės koncerto struktūros. Ilgainiui ryškėjo nacionalinis savitumas, didėjo virtuozinio prado reikšmė (padidėjęs atlikėjų meistriškumas buvo vienas koncerto kūrimo stimulų); buvo nemažai eksperimentuojama, ieškoma naujų formų, muzikinės raiškos priemonių (pvz., B. Gorbulskio pirmajame koncerte klarnetui ir orkestrui, 1962, pirmą kartą lietuvių muzikoje pavartota dodekafonija), įsivyravo simfoninio plėtojimo principai.

1822

660