koncetinė simfònija (it. sinfonia concertante), muzikos žanras; ciklinis muzikos kūrinys keliems ar didelei grupei solo instrumentų ir orkestrui.
Terminas paplito nuo 18 a. antros pusės. Koncertinei simfonijai susidaryti turėjo įtakos concerto grosso ir koncertas. Būdinga solisto ir viso orkestro (tutti) polifoninis pynimas (rungtyniavimas). Koncertinė simfonija dažnai būna 3, kai kada 2 dalių (III dalis dažniausiai rondo formos). Pirmąsias koncertines simfonijas sukūrė Vienos senosios mokyklos (I. J. Holzbaueris, apie 1753) ir Mannheimo mokyklos kompozitoriai. 18 a. pabaigoje jos daugiausia paplito Paryžiuje (C. Stamitzas, G. M. Cambini). Koncertinių simfonijų sukūrė J. S. Bachas, C. von Dittersdorfas, F. J. Haydnas, W. A. Mozartas, L. van Beethovenas. 20 a. jų sukūrė K. Szymanowskis, F. Martinas, P. Hindemithas, H. Eisleris, K. Karajevas, P. Čaikovskis, J. Ivanovas ir kiti, iš lietuvių kompozitorių – O. Balakauskas (simfonija koncertas Kalnų sonata fortepijonui ir orkestrui, 1975, Sinfonia concertante nr. 2 smuikui, fortepijonui ir orkestrui, 1982), E. Balsys (simfonija koncertas vargonams, pučiamiesiems ir mušamiesiems, 1977). Koncertinės simfonijos bruožų turi A. Bražinsko, J. Širvinsko, A. Šenderovo kamerinės simfonijos.
2153