konciliarizmas

konciliarzmas (lot. concilium − susirinkimas), konsiliarzmas, teorija, kad Katalikų Bažnyčios Visuotinis susirinkimas yra viršesnis už popiežių. Anot šios teorijos, popiežius, būdamas klusnus Susirinkimui, yra jo vykdomoji institucija, todėl prireikus, Visuotinis susirinkimas gali jį pašalinti. Konciliarizmo teorija kanonistų suformuluota 12–13 amžiuje. Žymiausi konciliarizmo atstovai – Marsilijus Paduvietis, W. Ockhamas ir J. de Gersonas. Šiai teorijai atsirasti turėjo įtakos Vakarų Bažnyčios skilimas (1378–1417), bažnytinių tarnybų dalijimas už pinigus, piktnaudžiavimas bažnytinėmis bausmėmis ir kita. Konciliarizmas nepripažino popiežiaus pirmumo dieviškosios kilmės ir aukščiausią valdžią Bažnyčioje skyrė tikinčiųjų visumai, susidedančiai iš socialinių luomų. Popiežius, vyskupai, kunigai savo pareigas turį atlikti kaip tikinčiųjų bendruomenės įgaliotiniai, o visai bendrijai turįs atstovauti Visuotinis susirinkimas (aukščiausioji institucija). Konstanco susirinkimas (1414–18), savo nutarimais ar moraliniu spaudimu atstatydindamas visus tris popiežius ir išrinkdamas naują, schizmą panaikino ir paskelbė dekretą dėl Susirinkimo viršenybės popiežiaus atžvilgiu. Nekanoniniame Bazelio susirinkime (1431–49) Susirinkimo viršenybė popiežiaus atžvilgiu paskelbta tikėjimo dogma. Tuometinis teisėtas popiežius Eugenijus IV šio sprendimo nepripažino, popiežius Pijus II 1460 pasmerkė konciliarizmo doktriną. Vėliau konciliarizmas reiškėsi Prancūzijoje kaip galikonybė. Vatikano I susirinkimas (1869–70) konciliarizmui griežtai pasipriešino dogmatizuodamas popiežiaus pirmumą ir neklystamumą tikėjimo bei moralės moksle. Vatikano II susirinkimas (1962–65) pareiškė, kad popiežius, kaip vyskupų kolegijos narys ir galva, visuomet sudaro su ja organišką vienybę, ypač Visuotiniame susirinkime.

L: K. Schatz Allgemeine Konzilien – Brennpunkte der Kirchengeschichte Paderborn 1997.

2483