konfiskãcija (lot. confiscatio – turto paėmimas), priverstinis nusavinimas. Dažniausiai vykdytas valdovo ar valstybės naudai, karo reikmėms.
Konfiskacija taikyta nuo seno, dažniausia turtas būdavo atiminėjamas iš užimtos teritorijos gyventojų (per karus užimtą priešo kraštą buvo leidžiama plėšti) ir iš svetimšalių. Europoje konfiskacijos dažnai būdavo religinės (pvz., nuo 4 a. Krikščionių Bažnyčia pasisavindavo pagonių, vėliau musulmonų religinių bendruomenių turtą) ir etninės, dažniausia žydų (pvz., 15 a. pabaigoje Vakarų Europoje prasidėjus jų persekiojimams), diskriminacijos ar persekiojimo priemonė. Reformacijos laikotarpiu valdovai protestantai konfiskuodavo Katalikų Bažnyčios nuosavybę (pvz., Anglijos karalius Henrikas VIII nusavino vienuolynų žemes). Bažnyčios nuosavybė nusavinta per Prancūzijos revoliuciją (1789–99), kai kuriose kitose Europos šalyse per Napoleono I reformas. Vienas Spalio perversmo Rusijoje (1917) tikslų buvo vadinamasis ekspropriatorių eksproprijavimas.
1907 tarptautinėje Hagos konvencijoje dėl sausumos karo papročių ir įstatymų plėšikavimas per karą formaliai uždraustas. Kaip karo grobis gali būti paimta priešiškos šalies karinis inventorius ir kita kilnojamoji nuosavybė, reikalinga karo veiksmams; tokia konfiskacija neturi griauti užimtos šalies ūkio. Karo veiksmams reikiamas turtas gali būti paimtas ir iš privačių asmenų, bet jis turi būti atlygintas arba panaudojus grąžintas. Negalima konfiskuoti ligoninių, mokyklų, religinių bendruomenių, muziejų, mokslo įstaigų turto. Šių reikalavimų nevykdymas laikomas karo nusikaltimu (pvz., per II pasaulinį karą Vokietijos vykdytas okupuotų teritorijų plėšimas Niurnbergo tribunole 1946 buvo pasmerktas).
Po II pasaulinio karo dažnai taikyta lengvesnė konfiskacijos forma – nacionalizacija. Didžioji Britanija, Prancūzija, kitos nekomunistinės šalys nacionalizavo kai kurias ūkio sritis: didžiąsias gamyklas, geležinkelius, kasyklas, bankus, draudimo bendroves; šiais atvejais (išskyrus retas išimtis) turto savininkai gaudavo kompensaciją.
Lietuvoje
Lietuvoje 1495 Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro įsakymu žydai buvo išvaryti, jų turtas konfiskuotas didžiojo kunigaikščio naudai (žydams buvo įsiskolinę daug bajorų ir pats didysis kunigaikštis). 1503 žydams leista grįžti, dalis turtų grąžinta.
Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų Rusijos imperijos užimtose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse Rusijos administracija konfiskuodavo turtą tų savininkų, kurie neprisiekdavo ištikimybės naujajai valdžiai (1793 03 27 caro įsakas). Po 1830–1831 sukilimo pradėta daugelio sukilimo dalyvių dvarų konfiskacija (ji truko iki 1859). Po 1863–1864 sukilimo iki 1873 buvo konfiskuojami sukilėlių dvarai, kaimų žemės.
1940 Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, konfiskacijos būdu (savininkams nekompensuojant nuostolių) 1940–41 buvo nacionalizuota žemė, apie 1000 pramonės ir apie 1600 prekybos įmonių, Bažnyčios ir religinių organizacijų turtas, apie 14 000 namų, daug kitų objektų, nusavintos gyventojų santaupos. Sovietų valdžia konfiskuodavo žemės ūkio prievolių neįstengiančių įvykdyti nuteistų ūkininkų, t. p. suimtųjų, ištremtųjų turtą. Per SSRS–Vokietijos karą (1941–45) naciai konfiskavo į getus suvarytų, vėliau nužudytų žydų turtą.
Po karo, pagal Lietuvoje galiojusį Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos, vėliau ir LSSR baudžiamąjį kodeksą, viso arba dalies turto konfiskacija kartu su bausme dažniausia taikyta ne pagal bausmės paskirtį, o siekiant susidoroti su politiniais oponentais, t. p. kaip ekonominio spaudimo priemonė. 1944–53 sovietų valdžia konfiskavo apie 80 000 politinių kalinių, apie 132 000 tremtinių, t. p. per baudžiamąsias akcijas nužudytų žmonių turtą. Konfiskacija laikytinas ir pastatų, gyvulių, žemės ūkio padargų bei inventoriaus nusavinimas per kolektyvizaciją.