konflktas (lot. conflictus – susidūrimas), priešingų interesų, tikslų, požiūrių, nuostatų susidūrimas; kivirčas, ginčas. Konfliktas sukelia stiprių nemalonių išgyvenimų. Skiriama psichinis (priešingų nesuderinamų tendencijų, kurios negali būti vienu metu realizuotos, susidūrimas) ir socialinis (gali būti tarp visuomeninių grupių, valstybių, tautų, socialinių judėjimų, interesų grupių, klasių, lyčių, politinių partijų, etninių rasinių ar religinių grupių) konfliktas. Gali kilti dėl nepatenkintų gyvybinių (dalykų, kurių reikia išgyventi – maisto, vandens, oro) ir psichinių (jaustis gabiam, svarbiam, sveikam, kitų pripažįstamam) poreikių, skirtingų vertybių (įsitikinimų, pasaulėžiūros, religijos), skirtingo suvokimo (kai skiriasi nuomonės apie tą patį dalyką), skirtingų interesų, ribotų išteklių (pavyzdžiui, per mažo atlyginimo). Iš pradžių išgyvenamas diskomfortas (intuityviai jaučiama, kad kažkas negerai), vėliau gali kilti incidentas, nesutarimai (keletas incidentų su tuo pačiu žmogumi), įtampa (stiprūs jausmai, iškreipiantys kito žmogaus suvokimą), krizė (prarandama emocijų kontrolė). Pagal subjektus (dalyvius) konfliktai skirstomi į vidinius, asmenybės ir grupės, tarpasmeninius, tarpgrupinius. Vidinį konfliktą išgyvena asmuo, kai susiduria jo paties priešingi motyvai, poreikiai, interesai, vertybės, tikslai, idealai. Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas K. Z. Lewinas vidinius konfliktus suskirstė į 3 rūšis: troškimo (būsena, kai asmenybei tenka rinktis vieną iš kelių patrauklių alternatyvų), vengimo (tenka rinktis vieną iš kelių nemalonių alternatyvų), troškimo ir vengimo (tas pats tikslas jį pasirenkančiajam vienodai ir patrauklus, ir nepatrauklus, dėl to išgyvenami dvilypiai jausmai – ambivalentiškumas). Kartais vidinis konfliktas sukelia labai didelių išgyvenimų, žmogus patiria baimę, stresą. Asmenybės ir grupės konfliktas kyla dėl skirtingų asmeninių ir grupės motyvų, požiūrių, vertinimų, kai neatsižvelgiama į grupės interesus, nustatytas bendravimo taisykles, normas (pavyzdžiui, dažnai tokie konfliktai kyla tarp vadovo ir grupės, grupės nario ir grupės). Tarpgrupiniai konfliktai kyla susidūrus skirtingiems grupių interesams, vertybėms ir tikslams (pavyzdžiui, įstaigos administracijos ir darbuotojų grupės konfliktai). Tarpasmeninių konfliktų būna daugiausia, jie labai emocionalūs ir kyla beveik visose žmogaus santykių srityse – šeimoje, organizacijoje, visuomenėje. Pagrindinės žmogaus reakcijos į konfliktą: konkurencija (žmogus siekia savo tikslo neatsižvelgdamas į kitų jausmus, interesus ir elgesį), vengimas (žmogus pasyvus, vengia kalbėti apie skausmingus dalykus), prisitaikymas (kilus konfliktui žmogus nusileidžia kitam, nuslopina savo interesus, kad patenkintų kito), kompromisas (deramasi, kad būtų rastas bendras sprendimas, kuris iš dalies tenkintų abi puses), bendradarbiavimas (stengiamasi rasti sprendimą, kuris patenkintų visus abiejų pusių poreikius).
Pagrindinės konfliktą tiriančios teorijos: motyvacijos (nagrinėja asmenų ketinimų ir interesų nesuderinamumą, konfliktą sukeliančius subjektyvius veiksnius), kognityvinė (teigiama, kad konfliktą sukelia nesuderinamos konfliktuojančiųjų žinios, nuomonės ir kita), socialinės psichologijos (nagrinėja grupės dinamikai būdingus konflikto procesus – konkurenciją, ginčus dėl socialinių ir kitų vaidmenų, visuomeninių normų, taip pat rasinius, tarptautinius konfliktus). Eksperimentiškai nustatyta, kad konflikto atsiradimą ir pobūdį lemia grupės sutelktumo lygis. Kuo grupė vieningesnė, labiau susitelkusi, tuo mažesnė galimybė, kad susidūrus grupės narių interesams kils konfliktas.
kivirčas; ginčas