konfliktas

konflktas (lot. conflictus – susidūrimas), literatūros kūrinio, teatro spektaklio, kino filmo veiksmą plėtojanti priešybių kova. Konfliktas gali būti išorinis (asmens ir valstybės, skirtingų pasaulėžiūrų ir idealų susidūrimas, prieštaravimai tarp istorinės misijos, pareigos tautai ir žmoniškumo bei asmeninės laimės troškimo, charakterio ir aplinkos, kelių charakterių kolizija) ir vidinis (vieno charakterio įvairių jausmų, principų, polinkių susidūrimas veikėjo valios, minčių ir jausmų sferoje). Dažniausiai įgyja veikėjų susidūrimo ir tarpusavio kovos formas, bet kartais konflikto pagrindą sudaro abstrakčių idėjų priešprieša (pvz., A. Baranausko Anykščių šilelyje konfliktą sudaro praeities ir dabarties kolizija). Kūrinio konfliktiškumas dažniausiai reiškiasi dinamiškuose kūriniuose, kuriuose galima pavaizduoti procesų plėtojimąsi laike – konfliktinės situacijos atsiradimą, jos raidą ir sprendimą. Literatūroje tai siužetiniai žanrai – epas, drama, kino scenarijus. Konfliktas yra pagrindinė dramos varomoji veiksmo jėga, jo klasikinį modelį sudaro ekspozicija, kurioje užsimezga priešingų jėgų veiksmas, vėliau prasideda veiksmo plėtotė, kylanti iki aukščiausio įtampos taško – kulminacijos, kuri veda prie atomazgos – konflikto išsisprendimo. Konfliktas kaip jokia kita priemonė išryškina veikėjo charakterį: būtinumas įveikti kliūtis verčia žmogų sutelkti visas fizines ir dvasines galias. Kartais konfliktą gali išreikšti ne tik veiksmas, bet ir neveiklumas (pvz., I. Gončiarovo romano Oblomovas konflikto pagrindą sudaro herojaus vidinių potencijų ir negebėjimo jas realizuoti, neveiklumo priešprieša). Kolizijos dažniausiai reiškiasi veikėjų, veikėjų ir aplinkybių tiesioginės kovos forma. Mažame kūrinyje būna tik vienas konfliktas, dideliame – vienas ar keli lygiagretūs pagrindiniai ir keliolika smulkesnių, padedančių atskleisti pagrindinį konfliktą (pvz., V. Mykolaičio-Putino romane Altorių šešėly pagrindinis konfliktas yra tarp Liudo Vasario poetinio pašaukimo ir kunigystės nesuderinamumo, šalutiniai konfliktai – žmogaus prigimties ir aukojimosi Dievui, lietuviškumo ir lenkiškumo priešpriešos konfliktai, įvairiais aspektais padedantys išryškinti pagrindinį). Pagrindinis konfliktas sudaro kūrinio problematikos branduolį, jo sprendimo būdas – meninės idėjos pagrindą. Konflikto sprendimas atitinkamai veikia skaitytojo ar žiūrovo suvokimą: pvz., sukrečia priešingų jėgų susitaikymas arba abipusis žlugimas – tai katarsinė, arba tragedinė, atomazga, jei laimi viena jėgų – tendencingoji atomazga, jei konfliktas galutinai neišsprendžiamas ir paliekamas spręsti skaitytojui ar žiūrovui – probleminė atomazga. Kiekviena epocha dažniausiai iškelia vyraujantį konflikto tipą, kuris iš dalies atspindi to laikotarpio visuomenės pagrindinį prieštaravimą, pvz., antikos literatūroje dominuoja ribotų žmogaus galimybių ir neribotų likimo galių konfliktas, vidurinių amžių literatūroje – dieviško ir velniško, dvasinio ir kūniško prado, klasicizmo – individo ir valstybės, proto ir jausmo, romantizmo – idealo ir realybės, genijaus ir minios priešprieša. Šiuolaikinėje postmodernistinėje literatūroje (pvz., M. Ivaškevičiaus romanas Žali, pjesė Madagaskaras) konfliktas dažnai modeliuojamas ne tik tarp kūrinio personažų, bet ir tarp kūrinio bei skaitytojo išankstinių nuostatų.

293