konfucianzmas, Kinijos etinės, socialinės ir politinės minties tradicinė kryptis. Pavadinimas kinų kalba žu dzia kilęs iš termino, kuris reiškia valdininką, mokytą vyrą, intelektualą. Konfucianizmą, kaip nuoseklią ir sistemišką mąstymo mokyklą, pradėjo formuoti Konfucijus, todėl Vakaruose ši kryptis vadinama pagal jo vardo lotynišką formą. Atstovai perėmė ir išplėtojo tradicinę kinų pasaulėžiūrą, užfiksuotą Kinijos senoviniuose kanoniniuose tekstuose (Permainų knyga, Dainų kanonas, Istorijos kanonas, Ritualų kanonas). Konfucianizmas formavo kinų požiūrį į žmogų, šeimą, visuomenę, pateikė vertybinius gyvenimo idealus, pagrindė politinių teorijų ir institucijų raidą. Skiriami konfucianizmo 4 laikotarpiai: klasikinis (iki 221 pr. Kr.), vidurinis (3 a. pr. Kr.–10 a.), neokonfucianistinis (11 a.–20 a.pirma pusė) ir šiuolaikinis (nuo 20 a. vidurio).
Klasikiniu laikotarpiu sukurti tekstai tapo pagrindu tolesnei konfucianizmo raidai – Konfucijui priskiriama Lun Ju (lietuvių kalba pavadinimu Apmąstymai ir pašnekesiai 1994, trečias leidimas pavadinimu Pašnekesiai 2004), jo žymiausių mokinių Mengdzi ir Siundzi veikalai, t. p. Didysis mokymas ir Mokymas apie vidurio ir pastovumo kelią, kurie kartu su Lun Ju ir Mengdzi tekstais vėliau buvo įtraukti į konfucianizmo kanoninių tekstų rinkinį Keturknygė. Redaguoti ir senoviniai kanoniniai tekstai įtraukiant juos į bendrą konfucianizmo tradiciją. Ši pagrįsta siekiu praktiškai įgyvendinti pavyzdinio (kilnaus) žmogaus ir harmoningo žmonių bendrabūvio idealus. Klasikinio konfucianizmo politinėms idėjoms turėjo įtakos gyvenamojo meto socialinė politinė suirutė ir dorovinis visuomenės nuosmukis. Konfucianizmo atstovai ragino prisiminti praeities išminčių mokymus ir jais sekti, siekė atkurti socialinę tvarką. Teigė, kad politinė tvarka ir veikla turi paklusti doro elgesio principams, ritualams, bet jie negali būti suabsoliutinami, priimami aklai ir statiškai, kad keičiantis kasdienio pasaulio situacijoms nebūtų iškreipiama pradinė prasmė. Vienas pagrindinių konfucianizmo principų – pasaulio, kaip vientiso ir nedalomo, bet dinamiško organizmo suvokimas ir universalios pusiausvyros idėja. Pasaulio visuma kyla pati iš savęs, save reguliuoja ir yra sau pakankama. Šį principą geriausiai parodo Permainų knygoje išplėtota dviejų kosminių poliarinių pradų in ir jang teorija, kurią perėmė ir konfucianistai. Viskas, kas yra, yra pakeičiama, todėl ypač svarbus vaidmuo tenka žmogui, kurio netinkama veikla atsiliepia viso pasaulio tvarkai. Iš to kyla svarbi konfucianizmo nuostata – praktiškumas. Konfucianistai siekė savo idealus įgyvendinti praktikoje, todėl mažai domėjosi teorinių sąvokų kūrimu, nuosekliu ir logišku teiginių pagrindimu. Pagrindinės etinės kategorijos nusakomos parodant, kaip jos atsiskleidžia skirtingose gyvenimo situacijose – raginama mokytis iš matomų pavyzdžių, o prireikus kviečiama elgtis pagal išmoktus principus, pritaikyti juos konkrẽčiai ir nuolat kintančiai situacijai. Pabrėžiama minčių, kalbų ir veiksmų vienovė.
Viduriniu laikotarpiu konfucianizmas įsitvirtino kaip Kinijos imperijos socialinio ir politinio gyvenimo valstybinė ideologija. Tai žymėjo ir tam tikrą konfucianizmo idėjų pasikeitimą, nes į vieną sistemą buvo įtrauktos ir kai kurios konkuruojančios socialinės politinės doktrinos legizmo (fa dzia) idėjos, ypač pabrėžta imperatoriaus valdžios viršenybė ir įstatymų reguliatyvių normų (fa) svarba. Dėl idėjinės kovos su daoizmu ir budizmu konfucianizmas įgijo ir religinių bruožų. Prie šio virsmo daugiausia prisidėjo Dong Džongšu, kuris plėtojo ontologines kosmologines konfucianizmo problemas, panaudojo kai kurias daoizmo bei in ir jang mokyklos idėjas, į bendrą konfucianizmo kontekstą įtraukė mokymus apie sakralizuoto Dangaus (tian) dvasią (šen) ir valią (i), kurie reiškiami per Dangaus sūnų, t. y. imperatorių. Konfucianizmas niekada netapo tikra religija su dvasininkais, aukščiausiąja dievybe ar jų hierarchija, šventraščiu, pranašais ir kita. Budizmui skverbiantis į Kiniją ir sparčiai plintant, konfucianistams kilo būtinybė peržiūrėti savo idėjas norint išlaikyti konfucianizmo, kaip oficialios ideologijos, statusą. Pirmą reikšmingesnį bandymą atliko Vang Tongas (584–618). Jis siekė konfucianizmą, daoizmą ir budizmą sujungti į vieną mokymą, kad būtų panaikinti jų prieštaravimai, o politinė ir socialinė santvarka atgautų pusiausvyrą. Vėliau prieš vis didesnę jėgą įgaunantį budizmą vykusios vadinamųjų konfucianistų ortodoksų kampanijos pagrindiniai veikėjai buvo Han Ju ir Li Ao (772–814), jie ragino grįžti prie senovės konfucianistų tekstuose išsakytų idėjų, bet kartu rengė dirvą sinkretinei pasaulėžiūrai.
10 a. pabaigoje–11 a. pradžioje konfucianizmo pagrindu pradėjo klostytis sinkretinė mąstymo kryptis, Vakarų mokslininkų vadinama neokonfucianizmu. 19 a. antroje pusėje Kinijai susidūrus su moderniu Vakarų pasauliu ir technologiniais jo laimėjimais, konfucianizmas kaltintas dėl Kinijos atsilikimo. Oficialios ideologijos statusą konfucianizmas prarado ir iš mokyklinių mokymo programų išbrauktas 1911 įkūrus Kinijos Respubliką. Puolimas prieš konfucianizmą, kaip ortodoksišką ir statišką ideologiją, kulminaciją pasiekė 20 a. 2–3 dešimtmetyje (Gegužės ketvirtosios judėjimas). 1949 paskelbus Kinijos Liaudies Respubliką konfucianizmo idealus bandyta pakeisti komunistiniais ir socialistiniais idealais, ypač pulta tradicinė šeimos samprata.
Kultūrinės revoliucijos metu (1966–76) buvo suorganizuota dar viena antikonfucianistinė kampanija, bet po Mao Dzedongo mirties pasikeitus politinei padėčiai mokslininkai vėl ėmėsi išsamių konfucianizmo ir neokonfucianizmo studijų, siekdami pritaikyti tradiciją aktualioms problemoms spręsti. Šis konfucianizmo atgimimas dėl Vakarų filosofijos tradicijos įtakos įgavo savitų bruožų ir imtas vertinti kaip naujas konfucianizmo laikotarpis, vadinamasis šiuolaikinis konfucianizmas, arba šiuolaikinis neokonfucianizmas. Svarbiausi atstovai: Liang Šumingas (1893–1988), Feng Joulanas, Mou Dzongsanas (1909–95). Nuo 20 a. pabaigos konfucianizmo idėjos plėtojamos Kinijoje, Taivane, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitur gyvenančių kinų mąstytojų, svarbesni – Liu Šusianas (g. 1934), Čeng Čungingas (g. 1935), Tu Veimingas (g. 1940), t. p. Vakarų mokslininkų (vadinamasis Bostono konfucianizmas). Jie nagrinėja asmens padėtį visuomenėje, žmogaus ir gamtos ryšius, konfucianizmo ir didžiųjų pasaulio tradicijų sąveiką, konfucianistinių socialinių politinių idealų statusą dabartiniame pasaulyje, konfucianizmo vaidmenį Rytų ir Pietryčių Azijos socialiniame, politiniame, kultūriniame pakilime.
P: Religijų istorijos antologija: Konfucianizmas, daoizmas, šintoizmas Vilnius 2002. L: A. Andrijauskas Konfucianizmo filosofijos metamorfozės / Acta Orientalia Vilnensia 2003 t. 4; Tu Wei-ming Confucian Thought: Selfhood as Creative Transformation Albany 1985.
1832