Konfùcijus (Kong Fuzi), tikr. Kong Qiu 551 pr. Kr.Čiufu (Lu karalystė, dab. Šandongo provincija) 479 pr. Kr.Čiufu (Lu karalystė, dab. Šandongo provincija), kinų mąstytojas, pedagogas. Vienas svarbiausių konfucianizmo kūrėjų.
Gyvenimo faktai
Tėvas buvo kilmingas, mirė, kai Konfucijui buvo dveji metai; šeima patyrė skurdą. Konfucijus anksti pradėjo pedagoginę veiklą, įkūrė pirmąją žinomą privačią mokyklą. Savo mokymą siekė įgyvendinti praktikoje, bet nėra patikimų duomenų, kad būtų ėjęs svarbias politines pareigas. Apie 496 prieš Kristų Konfucijus buvo priverstas palikti gimtinę ir kartu su mokiniais 13 metų keliavo po gretimas valstybes nesėkmingai ieškodamas valdovo, kuris leistų jam praktiškai įgyvendinti politinius ir etinius socialinius idealus. Grįžęs į gimtinę atsidėjo senovės kanoninių tekstų (Permainų knyga, Dainų kanonas, Ritualų kanonas, Istorijos kanonas) redagavimui ir komentavimui.
Konfucijus (pagal U Daodzi, Tangų dinastijos laikotarpis)
Veikalai
Tradiciškai jam priskiriama knyga Lun Ju (lietuvių kalba pavadinimu Apmąstymai ir pašnekesiai 1994, trečiasis leidimas pavadinimu Pašnekesiai 2004), bet mokslininkai sutaria, kad tai vėlesniais amžiais Konfucijaus mokinių surinkti pasakojimai.
Įtaka
Hanų dinastijos valdymo laikotarpiu (206–220 prieš Kristų) Konfucijaus mokymas buvo pirmą kartą politinės valdžios oficialiai pripažintas ir įtvirtintas kaip Kinijos socialinės politinės sistemos ideologinis pagrindas.
Konfucijus laikomas vienu svarbiausių senovės Kinijos kultūros atstovų ir vadinamas dešimties tūkstančių kartų mokytoju, nors 20 amžiuje Kinijoje prieš konfucianizmą ir Konfucijų vykdytos priešiškos kampanijos.
Idealios asmenybės samprata
Konfucijus vienas pirmųjų filosofijoje ėmė nuosekliai tyrinėti žmogų kaip veiklią, kūrybingą ir socialią asmenybę. Suformavo kinų mąstymo tradicijoje įsitvirtinusią idealios asmenybės sampratą. Pavyzdinė asmenybė, arba kilnus žmogus (dziun dzi), yra išsilavinęs, įvairius menus įvaldęs dvasios aristokratas. Tai ne prigimtinė ar socialinė, o dorovinė etinė kategorija – kilniu žmogumi ne gimstama, o tampama laikantis deramo gyvenimo būdo, einant teisingo gyvenimo keliu (dao). Kilnaus žmogaus įvaizdis pateikiamas kaip idealas, siekiamybė, visą gyvenimą trunkantis saviugdos procesas ir priešinamas menko žmogaus (siao žen) kasdieniam savanaudiškumui. Kilnus žmogus suvokiamas kaip nekonformistiška, sąmoninga, atsakinga, savikritiška asmenybė, socialinių santykių centras.
Asmenybės svarbiausios dorybės
Šios asmenybės pagrindinės savybės – žmoniškumo, atjautos (žen), ritualų, elgesio principų laikymosi (li) ir teisingumo, teisingo nusiteikimo (i) dorybės – skleidžiasi tik santykyje su kitais žmonėmis kartu tapdamos socialinės harmonijos ir gerovės pagrindu. Jos gali būti suprantamos ir įgyvendinamos tik visos kartu kaip neskaidoma visuma. Teisingumo, arba teisingo nusiteikimo, dorybė padeda laikytis kitų vertybių jas atnaujinus pagal nuolat besikeičiančios situacijos reikalavimus; kartu reikalauja išlaikyti doro elgesio pagrindinius principus.
Išvestinės dorybės
Yra ir išvestinės dorybės: sūniškasis nuolankumas (siao), lojalumas (džong), tolerancija (šu), pagarba (dzing), narsa (jong), išmintingumas (dži) ir kitos. Žmogaus elgesys gamtoje ir visuomenėje lemia ne tik jo etinę vertę, bet ir būtį – tai, kas jis yra. Tai sudaro vadinamosios Konfucijaus vardų atitaisymo (dženg ming) programos esmę: besielgiantis kaip valdovas turėtų būti valdovu, besielgiantis kaip pavaldinys – pavaldiniu.
Švietimo svarba
Dėl šios nuostatos Konfucijaus mąstyme svarbią vietą užima švietimas – jis turįs būti prieinamas kiekvienam neatsižvelgiant į socialinę ar turtinę padėtį. Mokymasis yra visą gyvenimą trunkantis saviugdos procesas sekant tradicijos perduodama išmintimi (senovės, kaip aukso amžiaus, samprata buvo viena svarbiausių ir labiausiai išplėtotų Konfucijaus idėjų). Konfucijus taip pat pabrėžė žmogaus sąmoningumo ir refleksijos būtinybę mokymosi raidoje teigdamas, kad mokymasis be mąstymo yra beprasmis.
Politinė ir socialinė filosofija
Politinėje socialinėje filosofijoje glaudžiai susipynusios politinė ir bendruomeninė sferos: valdovas lyginamas su tėvu, pavaldiniai – su vaikais. Politinio stabilumo svarbus šaltinis yra harmoninga šeima. Žmogus neatskiriamas nuo šeimos, o ši – nuo valstybės, todėl asmenybės savikūra ir saviugda turinti vesti į aktyvią socialinę politinę veiklą. Valdovas privalo būti kilniu žmogumi arba visomis jėgomis to siekti. Jis turi valdyti vadovaudamasis ne įstatymais ir bausmėmis (šie demoralizuoja žmones), o savo asmeniniu pavyzdžiu, kilniam žmogui deramais dorovės principais. Tai turi garantuoti pavaldinių lojalumą, o valdovas turįs atsilyginti rūpindamasis jais.
L: A. Andrijauskas Konfucijus ir konfucianizmas / Konfucijus Apmąstymai ir pašnekesiai Vilnius 21997; D. L. Hall, R. T. Ames Thinking Through Confucius Albany–New York 1987; L. Perelomov Konfucij: žizn′, učenie, sud′ba Moskva 1993.
1832