Kòngo Demokrãtinės Respùblikos istòrija
Ikikolonijiniai laikai
Žmonių dabartinės Kongo Demokratinės Respublikos teritorijoje gyventa ankstyvojo paleolito laikotarpiu. Kongo upės baseino šiaurinėje dalyje gyvenantys pigmėjai, pietinėje dalyje – bušmėnams giminingos gentys vertėsi medžiokle ir maisto rinkimu. Pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų–pirmame tūkstantmetyje po Kristaus iš šiaurės ir rytų į Kongo baseiną kėlėsi žemdirbių bantų gentys. Šiaurinių lygumų miškuose žmonės daugiausia gyveno gentinės visuomenės sąlygomis. Šalies pietinės dalies gyventojai apdirbdavo varį, pirmo tūkstantmečio pabaigoje tikriausiai ir geležį; manoma, šalies pietuose buvo vienas seniausių Afrikos metalurgijos centrų.
Viduriniais amžiais susikūrė nedidelių valstybinių junginių. 14–16 a. dabartinės Kongo Demokratinės Respublikos teritorijoje susikūrė Kongo, Lundos, Lumbos, 17 a. pradžioje – Kubos valstybės. 1482 į pakrantę prie Kongo žiočių atvyko europiečiai (portugalai). 15 a. pabaigoje Kongo valdovas Nzinga a Nkvu apsikrikštijo; pagal 1515 sutartį portugalai gavo leidimą prekiauti vergais. Nuo 16 a. į kraštą skverbėsi ispanai, nuo 17 a. pradžios – olandai, vėliau prancūzai ir britai; rytuose įsitvirtinti siekė arabai. Su europiečiais ir arabais Kongo baseino valstybės prekiavo dramblio kaulu, variu, vergais (16–19 a. Portugalijos ir kitų Europos šalių vergų pirkliai iš Kongo baseino teritorijos išvežė apie 10 mln. vergų); iš pradžių vergų prekyba buvo svarbus tų valstybių pajamų šaltinis, vėliau dėl nesibaigiančių tarpusavio karų, vergų pirklių plėšikavimų labai sumažėjo gyventojų ir jos nusilpo bei suiro (Kongas žlugo 18–19 a. sandūroje, Luba ir Lumba – 19 amžiuje).
Kolonijinis laikotarpis
19 a. ėmė labiau skverbtis europiečiai. 1876–77 britų keliautojas H. M. Stanley Kongo upe nuplaukė iki jos žiočių, dalyvavo kolonizuojant Kongo baseiną. 1877 Belgijos karalius Leopoldas II įkūrė Tarptautinę Kongo draugiją Kongo baseinui užvaldyti; tarnaudamas Leopoldui II H. M. Stanley 1879–84 sudarė apie 450 sutarčių su vietos vadais ir taip sukūrė pagrindą būsimai Belgijos karaliaus valdai. 1884–85 Berlyno konferencija paskelbė belgų užvaldytą Kongą nepriklausoma valstybe (ji pavadinta Kongo laisvąja valstybe), valdoma Leopoldo II. 1908 dėl didelių valdymo išlaidų Leopoldas II perleido šią asmeninę valdą Belgijai; kolonija, administruojama generalgubernatoriaus, buvo pavadinta Belgijos Kongu. Vietos gyventojai dirbo priverčiamuosius darbus (kaučiuko gavyba), dėl to dažnai sukildavo.
Belgijos Kongo 50 santimų moneta (1926; averse – Belgijos karaliaus Alberto I profilis)
Po I pasaulinio karo plėtojosi kasybos pramonė (kasama varis, deimantai, auksas, alavas, kobaltas, uranas). Po II pasaulinio karo kasybos pramonės plėtra, krašto industrializacija ir urbanizacija dar labiau paspartėjo; gausėjo darbininkų, kūrėsi pirmosios afrikiečių organizacijos. Prancūzijos kolonijų Afrikoje vadavimasis iš kolonijinės priespaudos 6 dešimtmečio pabaigoje skatino politinių partijų kūrimąsi; beveik visos jos įkurtos etniniu pagrindu, reikalavo ne tik reformų, bet ir nepriklausomybės (kai kurios – etninės).
Nepriklausomybės laikai
Pagal 1960 01 Belgijos ir Kongo apskritojo stalo konferencijos Briuselyje nutarimus 1960 06 30 paskelbta Kongo Respublikos nepriklausomybė. Per 1960 parlamento rinkimus daugumą balsų gavo partija Kongiečių liaudies judėjimas (Mouvement national congolais, įkurtas 1956), jos vadovas P. Lumumba (centralizuotos valstybės šalininkas) tapo koalicinės vyriausybės vadovu; prezidentu išrinktas 1950 įkurtos Bakongų genties draugijos vadovas J. Kasavubu (federacinės valstybės šalininkas).
per radiją skelbiama Kongo nepriklausomybė (pašto ženklas, 1960 išleistas Belgijoje)
Šalyje nebuvo patyrusių karo, ūkio ir politinių vadovų; padėtis buvo sudėtinga ir dėl valstybės didelės teritorijos, etninės gyventojų įvairovės. Netrukus kilo politinė krizė: 1960 07 Léopoldville’io radijo stotis, kviečianti susidoroti su baltaodžiais (dėl to europiečiai masiškai vyko iš Kongo), sukurstė karinį maištą; 1960 07 nepriklausomomis pasiskelbė Katangos (prezidentas M. K. Tshombé) ir Kasai (prezidentas A. Kalonji) provincijos. Į šalį karinių dalinių (pretekstas – ginti europiečius) įvedė Jungtinės Tautos ir Belgija. Manydamas, kad Katangos atsiskyrimą remia Belgija, P. Lumumba su ja nutraukė ryšius, paskelbė ypatingąją padėtį, kreipėsi pagalbos į SSRS. Bendradarbiavimo su Vakarų valstybėmis šalininkas J. Kasavubu atstatydino kairiųjų pažiūrų P. Lumumbą; valdžią 1960 09 faktiškai perėmė generalinio štabo viršininkas J. D. Mobutu. P. Lumumbos šalininkai Stanleyville’yje (dabar Kisangani) sudarė Kongo Liaudies Respublikos vyriausybę (ją pripažino SSRS ir kitos komunistinio bloko valstybės). 1960 12 P. Lumumba buvo suimtas, 1961 01 nužudytas
1964 išvykus Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgoms padėtis pablogėjo: iki 1964 08 beveik pusę šalies teritorijos užėmė sukilėliai, kuriems vadovavo P. Lumumbos sekėjų Brazavilyje 1963 įkurtas Liaudies išlaisvinimo komitetas. 1964 Stanleyville’į užėmę maištininkai 111 d. laikė įkaitais apie 1600 europiečių (išvaduoti per Jungtinių Amerikos Valstijų ir Belgijos karinę operaciją; žuvo apie 200 įkaitų, nukauta keletas tūkstančių sukilėlių). 1964 rinkimus laimėjo Kongiečių liaudies konvencija (Convention nationale congolaise); jos vadovas M. K. Tshombé tapo ministru pirmininku. 1964 įsigaliojo konstitucija; sukilimą numalšinti padėjo Belgija ir Jungtinės Amerikos Valstijos.
1965 per karinį perversmą J. Kasavubu nuo valdžios buvo nušalintas, valstybės vadovu pasiskelbė J. D. Mobutu. Jis sustabdė konstitucijos galiojimą, paleido parlamentą, uždraudė partijų veiklą, 1966 įkūrė Revoliucijos liaudies judėjimą, kuris tapo valdančiąja ir vienintele legalia partija, pradėjo autentiškų pavadinimų grąžinimo kampaniją: 1966 Léopoldville’is pavadintas Kinšasa, 1971 Kongas – Zairu, 1972 Katanga – Shaba; Mobutu pasirinko vardus Sese Seko (vietoj Joseph Désiré). Padėtis ir toliau buvo nestabili: 1966 ir 1967 maištai prieš centrinę valdžią kilo Šiaurės Konge (Kisangani), 1977–78 vyko lundų sukilimas Shaboje; jį nuslopinti padėjo Prancūzijos, Belgijos ir Maroko kariniai daliniai. 1978 paskelbta konstitucija įtvirtino S. S. Mobutu ir Revoliucijos liaudies judėjimo vienvaldystę.
Dėl 20 a. 8 dešimtmetyje sumažėjusių vario pasaulinių kainų, korumpuotos vyriausybės valdymo blogėjo ekonominė padėtis (9 dešimtmetyje Zairas buvo viena skurdžiausių pasaulio šalių), didėjo visuotinis nepasitenkinimas. Opozicijai, kurią vienijo Sąjunga už demokratiją ir socialinę pažangą (įkurta 1982), ir tarptautinei bendrijai reikalaujant, t. p. dėl pokyčių Vidurio ir Rytų Europoje, S. S. Mobutu 1990 pažadėjo demokratines reformas. 1994 iš Ruandos atsikėlus apie 2 mln. hutų pabėgėlių padėtis dar labiau pablogėjo. Pabėgėlių stovyklos virto ginkluotų kovotojų, kurie vykdė išpuolius prieš tutsių vyriausybės valdomą Ruandą ir puldinėjo Zairo rytinėje dalyje gyvenančius tutsius, bazėmis. Zairo ginkluotosioms pajėgoms remiant hutų karines grupuotes, tutsiai sukilo prieš S. S. Mobutu valdžią; netrukus prie sukilimo prisidėjo ir kitos opozicinės grupuotės. Nuo 1996 sukilimui vadovavo Demokratinių jėgų Kongui išlaisvinti sąjunga (Alliance des forces démocratiques pour la libération du Congo; lyderis L.‑D. Kabila). 1997 sukilėliams užėmus didžiąją šalies dalį S. S. Mobutu išvyko iš Zairo, L.‑D. Kabila pasiskelbė prezidentu ir vyriausybės vadovu. 1997 valstybė pavadinta Kongo Demokratine Respublika.
Pilietinis karas
Dėl L.‑D. Kabilos ir buvusių sąjungininkų nesantaikos 1998 prasidėjo ginkluotų grupuočių susirėmimai su vyriausybės pajėgomis, kilo pilietinis karas. Ugandos karinių dalinių remiami sukilėliai įsitvirtino šalies šiaurinėje dalyje, Ruandos palaikomos grupuotės – rytinėje dalyje; Angolos ir Zimbabvės remiamos vyriausybės ginkluotosios pajėgos kontroliavo vakarinę ir pietinę dalį. 1999 leista veikti politinėms partijoms, 2000 įkurta 300 narių Pereinamoji Konstitucinė Asamblėja (narius skyrė L.‑D. Kabila). 2001 atvyko Jungtinių Tautų taikdarių misija. 2001 L.‑D. Kabila buvo nužudytas, prezidentu tapo sūnus generolas J. Kabila. Tarpininkaujant Jungtinėms Tautoms 2002 šalies vyriausybė pasirašė taikos susitarimus su Ruanda, 2003 – su Uganda ir sukilėlių vadais. 2002 priimta Pereinamojo laikotarpio konstitucija. Per pereinamąjį laikotarpį (2003–05) numatyta suvienyti šalį, įtvirtinti taiką, sukurti jungtinę nacionalinę kariuomenę, surengti demokratinius rinkimus. 2003 sudaryta pereinamojo laikotarpio koalicinė vyriausybė. 2003 pilietinis karas formaliai baigėsi (per jį žuvo, nuo bado ir ligų mirė apie 3,8 mln. žmonių), bet ginkluotų grupuočių tarpusavio kova šalies rytinėje dalyje vyko toliau.
2006, patvirtinus naują konstituciją, J. Kabila per visuotinius rinkimus išrinktas prezidentu, 2011 perrinktas. 2018 12 prezidento rinkimus laimėjo Félixas Tshisekedi (pareigas eina nuo 2019 01; perrinktas 2023 12).
Kongo Demokratinė Respublika – viena vargingiausių pasaulio valstybių. Joje nesiliauja etniniai konfliktai (Benio regione, Šiaurės Kivu provincijoje ir kitur). Per 2018 ir 2020 kilusius Ebolos hemoraginės karštligės protrūkius mirė atitinkamai 2277 ir 55 žmonės.
Jungtinių Tautų (1960), Afrikos Sąjungos (1963) narė.
L: J. Suret-Canale Afrique Noire: de la Décolonisation aux Indépendences Paris 1972; I. Vanderlinde Du Congo au Zaïre 1960–1980. Essai de bilan Bruxelles 1981; O. Lanotte Guerres Sans Frontières‑République Démocratique du Congo Bruxelles 2003.
Kongo Demokratinės Respublikos gamta
Kongo Demokratinės Respublikos gyventojai
Kongo Demokratinės Respublikos konstitucinė santvarka
Kongo Demokratinės Respublikos partijos ir profsąjungos
Kongo Demokratinės Respublikos ginkluotosios pajėgos
Kongo Demokratinės Respublikos ūkis
Kongo Demokratinės Respublikos švietimas
Kongo Demokratinės Respublikos literatūra
Kongo Demokratinės Respublikos architektūra