Kòngo istòrija
Ikikolonijiniai laikai
Nuo seno dabartinio Kongo teritorijoje gyveno pigmėjai, Pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų apsigyveno žemdirbyste besiverčiančių bantų genčių. Vidurinių amžių pabaigoje dabartinės Kongo teritorijos pietinėje dalyje (į šiaurę nuo dabartinio Brazavilio) susikūrė Tio valstybė (etninį pagrindą sudarė tekiai), Atlanto vandenyno pakrantėje viliai įkūrė Loango karalystę. 14–18 a. dalis dabartinio Kongo teritorijos priklausė bakongų įkurtai Kongo valstybei. 15 a. pabaigoje atvyko europiečių (pirmieji 1482 pasirodė portugalai). Afrikiečių valstybių pajamų pagrindiniui šaltiniu buvo vergų prekyba; ilgainiui dėl vergų pirklių grobstymų, tarpusavio nesantaikos, ypač 19 a. uždraudus vergovę, jos nusilpo ir žlugo. 1879–80 Kongo teritoriją tyrė prancūzų keliautojas P. S. de Brazza. 1880 jis su Tio valdovu sudarė sutartį, pagal kurią karalystė tapo Prancūzijos protektoratu (Loangas – 1883).
Kolonijinis laikotarpis
1882 įkurta Kongo kolonija (nuo 1886 kolonija vadinama Viduriniu Kongu; administracinis centras Brazavilis). 1910 Vidurinis Kongas tapo Prancūzijos Pusiaujo Afrikos dalimi. 1911 dalį Kongo šiaurinės teritorijos – ją buvo sunku realiai užvaldyti – Prancūzija perleido Vokietijai, 1914–15 susigrąžino. Šalyje įsigalėjo prancūzų koncesinės bendrovės. Afrikiečiai buvo išnaudojami: 1921–34 tiesiant Brazavilio–Pointe-Noire’o geležinkelį per priverstinius darbus žuvo 15–20 tūkst. žmonių; 1924, 1928, 1930 vyko vietos gyventojų bruzdėjimai ir sukilimai. 20 a. 3 dešimtmetyje kaip taikaus pasipriešinimo kolonizatoriams forma ėmė plisti sinkretiniai religiniai judėjimai, turintys krikščionybės ir senųjų vietos tikėjimų bruožų, pvz., matsvanizmas (vadovas A. Matswa).
Per II pasaulinį karą Kongas buvo Ch. de Gaulle’io vadovaujamos Laisvosios Prancūzijos, kovojančios dėl Prancūzijos išvadavimo iš vokiečių okupacijos, vienas atramos punktų. Po karo sustiprėjo nacionalinio išsivadavimo judėjimas. 1946 Kongas tapo Prancūzijos užjūrio teritorija, nuo 1946 kūrėsi politinės partijos. Plėtota kasybos ir apdirbamoji pramonė. 1958 Kongas gavo autonominės valstybės statusą (pavadintas Kongo Respublika; tapo Prancūzijos Sandraugos nariu). Vyriausybės vadovu tapo Kongo pietinėje dalyje įtakingiausios politinės partijos – Afrikiečių interesų gynimo demokratinės sąjungos (Union démocratique de la défense des intérêts africains; įkurta 1956) – lyderis, bendradarbiavimo su Vakarų valstybėmis šalininkas abatas F. Youlou (nuo 1961 prezidentas). F. Youlou uždraudė opozicinių partijų veiklą, susidorojo su politiniais priešininkais.
Nepriklausomybės laikai
1960 08 15 paskelbta Kongo nepriklausomybė. Susitarimais Prancūzijai palikta teisė kontroliuoti vidaus ir užsienio politiką. 1963 dėl ūkio suirutės prasidėjo neramumai ir F. Youlou buvo nuverstas; valstybės vadovu tapo kariuomenės remiamas A. Massamba-Débat (nuo 1963 prezidentas), vyriausybės vadovu – P. Lissouba, valdančiąja ir vienintele legalia partija – 1964 įkurtas kairiosios krypties Revoliucijos nacionalinis judėjimas (Mouvement national de la révolution). 1964 iš Kongo išvesta Prancūzijos kariuomenė, įtvirtinta vienpartinė politinė sistema, vykdyta glaudaus bendradarbiavimo su komunistinėmis valstybėmis politika.
1968 per kairiųjų karininkų įvykdytą perversmą A. Massamba-Débat buvo nušalintas; nuo 7 dešimtmečio pabaigos valstybės vadovais tapdavo karininkai (1968 – kapitonas A. Raouli, 1969 – majoras M. Ngouabi, 1977 – pulkininkas J. Yhombi-Opango, 1979 – pulkininkas D. Sassou-Nguesso).
1969 oficialia valstybės ideologija paskelbtas marksizmas-leninizmas, šalis pavadinta Kongo Liaudies Respublika. 1969 Revoliucijos nacionalinio judėjimo radikalūs nariai sukūrė M. Ngouabi vadovaujamą Kongo darbo partiją (iki 1990 vienintelė legali valdančioji partija). 1973 Kongas išstojo iš Prancūzijos Sandraugos. 7–8 dešimtmetyje įsigalėjo totalitarinis režimas: visuomeninį gyvenimą kontroliavo Kongo darbo partija (nuo 1977 aukščiausioji valstybės institucija – Kongo darbo partijos karinis komitetas) ir kariuomenė, buvo susidorojama su politiniais priešininkais; Kongas rėmė prokomunistinius judėjimus Angoloje ir Zaire (dabar Kongo Demokratinė Respublika).
8 dešimtmetyje padėtis buvo nestabili: kildavo etninių, ideologinių, regioninių konfliktų; 1977 nužudytas M. Ngouabi. Kongas glaudžiai bendradarbiavo su komunistinėmis valstybėmis, bet išliko prekybos ryšiai su Prancūzija (8 dešimtmečio viduryje jai teko 16 % eksporto ir 42 % importo vertės). Centralizuota planinė ekonomika ir 1986–88 sumažėjusios naftos (8 dešimtmečio viduryje nafta sudarė 81 % Kongo eksporto) pasaulinės kainos lėmė 9 dešimtmetyje ūkį ištikusią krizę. Jai įveikti pagalbą teikė SSRS, Kinija ir Kuba.
20 a. 10 dešimtmetyje plėtėsi opozicinis judėjimas. 1990 Kongo darbo partija atsisakė marksizmo-leninizmo ideologijos, 1991 valstybė vėl pavadinta Kongo Respublika, 1992 konstitucija įtvirtino daugiapartinę politinę sistemą. 1992 parlamento rinkimus laimėjo Panafrikos socialinės demokratijos sąjunga, prezidentu išrinktas jos lyderis P. Lissouba. 20 a. 10 dešimtmetyje politinė padėtis dėl etninės nesantaikos buvo nestabili. 1995 vyriausybė apribojo išlaidas socialinėms reikmėms, uždraudė demonstracijas, 1996 pradėjo reorganizuoti ginkluotąsias pajėgas. Dėl to kilo kariškių nepasitenkinimas.
1997 neramumai išsiplėtė: Brazavilyje prasidėjo vyriausybės ir buvusį prezidentą D. Sassou-Nguesso remiančių karinių dalinių ginkluoti susirėmimai, kurie virto pilietiniu karu. Siekdama apsaugoti Konge gyvenančius užsieniečius (dauguma jų – prancūzai) Prancūzija į Kongą pasiuntė savo kariuomenę (1200 žmonių). 1997 D. Sassou-Nguesso lojalūs kariai užėmė Brazavilį, jį remianti Angolos kariuomenė užėmė Pointe-Noire’ą; P. Lissouba buvo nuverstas, prezidentu pasiskelbė D. Sassou-Nguesso. 1999 šalies šiaurė rytuose esančiame Poolio regione vyko nuverstosios vyriausybės šalininkų ir naujosios vyriausybės kariuomenės ginkluoti susirėmimai. Vyriausybė, tikėdamasi paramos iš užsienio, siekė sukurti teisėtumo ir nacionalinės vienybės įvaizdį; 1999 pabaigoje buvo paskelbta 3 maištaujančių grupuočių ir vyriausybės taikos sutartis, kuri t. p. numatė į kariuomenę įtraukti miliciją, amnestiją ir atidaryti humanitarinį koridorių pabėgėliams. Sudaryta 3 metų pereinamojo laikotarpio vyriausybė (jos nariais tapo svarbiausių politinių partijų atstovai).
2002 priimta nauja konstitucija. Tais pačiais metais prezidento rinkimus laimėjo D. Sassou-Nguesso (perrinktas 2009, pakeitus konstituciją – ir 2016 bei 2021). Po rinkimų 2016 03 Poolio regione prasidėjo neramumai, dėl kurių D. Sassou Nguesso apkaltino ginkluotus sukilėlius, vadinamuosius Nindzes (vadovas Frédéricas Bintsamou) ir pasiuntė kariuomenės dalinius. Ginkluotas konfliktas (baigtas 2017 12 paliaubomis) sukėlė humanitarinę krizę – apie 80 000 žmonių pasitraukė iš savo namų, dar tiek pat neteko pragyvenimo šaltinio.
Konge daugiausia plėtojama kasybos (ypač naftos ir dujų) pramonė. Į šią ūkio šaką bandoma pritraukti Jungtinių Amerikos Valstijų ir Vakarų Europos šalių kapitalą. Svarbiausia vidaus problema ir toliau lieka etninė nesantaika.
Jungtinių Tautų (1960), Afrikos Sąjungos (1963), Centrinės Afrikos valstybių ekonominės bendrijos (1966) narys.