kongrueñcija (lot. congruentia – sutapimas), dviparametrė kreivių aibė. Pvz., dviparametrę tiesių aibę (tiesių kongruenciją) sudaro paviršiaus normalės (normalioji kongruencija), dviejų paviršių bendros liestinės. Naudojama geometrinėje optikoje: atsispindėję ir lūžę šviesos spinduliai yra normalioji kongruencija.
Terminą diferencialinėje geometrijoje 1781 pradėjo vartoti Gaspardas Monge’as (Prancūzija).
2608