Kònijos sultonãtas, Ikònijaus sultonãtas, Rùmo sultonãtas, 11 a. pabaigos–14 a. pradžios valstybė Mažojoje Azijoje. Susikūrė turkams seldžiukams po 1071 laimėto Manzikerto mūšio Mažojoje Azijoje užkariavus Bizantijos žemių dalį (arabų ir persų autorių vadinamą Rumu). 1077 turkų seldžiukų vadas Siuleimanas įkūrė savarankišką valdą, iš pradžių pavaldžią seldžiukų aukščiausiajam Bagdado valdovui. 1092 Mažosios Azijos turkai seldžiukai išsilaisvino iš Didžiųjų seldžiukų valdžios, įkūrė atskirą sultonatą (iš pradžių jo centras buvo Nikėja, vėliau Konija). Iki 12 a. pabaigos Konijos sultonatas pajungė seldžiukų Danišmedų dinastijos valdas dabartinės Turkijos šiaurėje, 13 a. pradžioje užvaldė Antalijos ir Sinopo uostus, plėtojosi prekyba, ypač su Venecija ir Krymu. Labiausiai klestėjo valdant sultonui Ala ad Dinui Kajui Kubadui I (1219–37) – buvo prijungtas Erzurumas, Konijos sultonato vasalais tapo krikščioniškosios Trapezunto, Sakartvelo, ir Mažosios Armėnijos valstybės. Konijos sultonatą susilpnino klajoklių turkmėnų genčių sukilimas (1241), labiausiai – mongolų įsiveržimas (1243) ir jiems pralaimėtas Kösedaǧi mūšis; nuo to laiko Konijos sultonatas faktiškai pripažino mongolų chanų viršenybę. 1307 suskilo į smulkias kunigaikštystes. Viena jų – kajų genties Osmano kunigaikštystė (gyvavusi dabartinės Turkijos šiaurės vakaruose) – tapo 14 a. pradžios pradėjusios kurtis Osmanų imperijos centru. Sultonato ūkiui ir kultūrai būdinga klajoklių turkų seldžiukų ir sėsliųjų žemdirbių, kuriuos buvo paveikusi senoji graikų civilizacija, bruožų samplaika. Ją, lenų karinę instituciją (timaru), t. p. kai kurias taikomosios dailės ypatybes (gausią ornamentiką), perimtas iš sirų ir armėnų meistrų, paveldėjo bei toliau plėtojo turkai osmanai.
1412