konjunktrinė krypts, ekonomikos teorijos, konjunktūros analizės priemonėmis aiškinančios ekonominės veiklos masto ir aktyvumo intensyvumo svyravimus. Susiformavo 20 a. 3 dešimtmetyje. Pradininkai W. Sombartas (Vokietija) ir K. G. Casselis (Švedija). Svarbiausi atstovai – A. Aftalionas (Prancūzija), L. A. Hahnas (Vokietija), A. C. Pigou, D. H. Robertsonas (abu Didžioji Britanija), A. Burnsas, W. C. Mitchellis (abu Jungtinės Amerikos Valstijos). Viena pagrindinių mokyklų – Harvardo mokykla. Europoje, daugiausia Vokietijoje, konjunktūrinė kryptis buvo susijusi su vokiečių istorine mokykla ir vadinama konjunktūros teorija. Jungtinėse Amerikos Valstijose konjunktūrinei krypčiai atstovauja ekonominių (verslo) ciklų teorija, išsiplėtojusi iš amerikietiškojo institucionalizmo. Konjunktūrinė kryptis konjunktūrą aiškina kaip nukrypimą nuo ekonomikos pusiausvyros būklės, vertina kaip ekonominį dėsningumą ir daugiausia nagrinėja ekonomikos pakilimus, nuosmukius, krizės ir pagyvėjimo laikotarpių kaitą, tiria ir vertina įvairius ekonominio aktyvumo rodiklius: bendrojo nacionalinio ar bendrojo vidaus produkto augimo tempų, bendrojo pardavimo kiekio, bendrojo kainų lygio, nedarbo lygio, gamybinių pajėgumų naudojimo ir kitus svyravimus. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje ekonominio ciklo periodiškumas pripažįstamas ir vertinamas kaip plėtros forma, bet kaip ekonominį dėsningumą (teoriją) daugelis žymių ekonomistų (pvz., P. A. Samuelsonas, W. Leontiefas) šį periodiškumą neigė. Manoma, kad ekonomikos svyravimų vidiniai ir išoriniai veiksniai veikia bendrąją paklausą ir bent vieno paklausos elemento pasikeitimas gali sukelti gamybinio aktyvumo svyravimus ir būti naujo ciklo pradžia (tai nagrinėja paklausos svyravimų teorija, kuri nepriklauso konjunktūrinei krypčiai; paklausos teorijos).
1036