konkistà (isp. conquista – užkariavimas), 15 a. pabaigos–16 a. ispanų ir portugalų užkariavimai Pietų, Centrinėje Amerikoje ir Šiaurės Amerikos pietinėje dalyje.
Prielaidos
Prielaidas konkistai sudarė laivybos laimėjimai ir geografiniai atradimai. Iš pradžių Amerikos žemyno pakrantėje ketinta kurti tik prekybos su vietos gyventojais (indėnais) punktus, bet paaiškėjus, kad vietos sąlygos tinkamos gyventi europiečiams ir padaugėjus kolonistų, netrukus prasidėjo ir jo kolonizacija. 1493 popiežius Aleksandras VI, siekdamas užkirsti kelią galimiems Ispanijos ir Portugalijos nesutarimams dėl naujų žemių, paskelbė bules (popiežiaus dienovidinio aktai), o Ispanija ir Portugalija pasirašė Tordesillaso sutartį (1494). Šie dokumentai nustatė abiejų valstybių įtakos sferas: Portugalijai pripažinta konkistos teisė dabartinėje Brazilijos rytinėje dalyje, Ispanijai – kitoje žemyno dalyje. Konkistos dalyviai dažniausiai yra vadinami konkistadorais. Dauguma jų – smulkieji ir bežemiai bajorai, kariai, kurie pasibaigus rekonkistai (Pirėnų pusiasalio atkariavimui iš maurų) buvo likę be pragyvenimo šaltinio. Jiems konkista tapo rekonkistos tęsiniu.
Ispanijos konkistadorų vėliava
Konkistos kampanijos organizatorius kolonijai užkariauti ir įkurti turėdavo gauti karaliaus leidimą, susirasti lėšų ekspedicijai finansuoti. Dalinyje dažniausiai būdavo kalvis, dailidė, kunigas ir notaras, kuris protokolavo pajamas, vietos gyventojų įsipareigojimus pagal rekerimjentą (requerimiento; vietos gyventojų pasidavimo ir krikšto priėmimo sąlygos) ir grobio dalybas – karaliaus iždui atitekdavo 1/5 pajamų; kita dalis buvo paskirstoma konkistadorams atsižvelgiant į įdėtas lėšas. Žygis dažniausiai baigdavosi miesto, kuris tapdavo kolonijos administraciniu centru ir tolesnių žygių baze, įkūrimu. Ūkis plėtotas ekstensyviu būdu. Įkūrus koloniją, apiplėšus gyventojus ir jiems išmirus ar pasitraukus, būdavo rengiami kiti žygiai.
Etapai
Konkista skirstoma į 3 etapus. Per I etapą (1493–1519) ispanai nukariavo Didžiųjų Antilų salas ir įkūrė keletą atramos punktų dabartinėje Venesuelos ir Panamos teritorijoje; etapo pradžia laikoma 1493–94 K. Kolumbo pradėtas Haičio salos nukariavimas ir Santo Domingo miesto įkūrimas. 1509 J. de Esquivelis užkariavo Jamaiką, 1511–14 D. Velázquezas de Cuéllaras – Kubą. 1500 portugalai (P. Á. Cabralis) pradėjo užkariauti dabartinės Brazilijos teritorijos rytinę pakrantę.
Amerikos atradimas (dailininkas Johanas Moritzas Rugendasas, Nacionalinis istorijos muziejus Lisabonoje)
Per II etapą (1519–42) ispanai užkariavo Meksiką (actekų imperiją; H. Cortésas), Centrinę Ameriką (G. Gonzálezas Dávila, F. Fernándezas de Córdoba), Venesuelą (D. de Ocampo, J. Castellónas), Peru (dabar Ekvadoras, Peru, Bolivija, Šiaurės vakarų Argentina; F. Pizarro, D. de Almagro, S. de Belalcázaras, P. de Mendoza ir kiti), Čilę (P. de Valdivia). Portugalai (T. de Sousa ir kiti) tęsė Brazilijos rytinės pakrantės nukariavimą. Dalį dabartinės Brazilijos rytinės pakrantės nukariavo ir prancūzai.
Per III etapą (1542–72) buvo galutinai nukariauti Peru ir Naujosios Ispanijos vicekaralysčių vidiniai rajonai, nenukariautos liko tik neturtingos, sunkiai prieinamos vietovės, t. p. teritorijos, kurių gyventojai, pvz., araukanai, atkakliai priešinosi.
Manoma, kad konkistoje dalyvavo keliasdešimt tūkstančių ispanų ir portugalų, keli tūkstančiai juodaodžių vergų, vėliau ir metisai. Dalis konkistadorų pralobo. Konkistos sėkmę garantavo vietos gyventojų tarpusavio nesutarimai, menkesnis, palyginti su europiečiais, civilizacijos lygis. Per konkistą Ispanija ir Portugalija tapo pirmosiomis kolonijinėmis imperijomis (Ispanijos kolonijinė imperija, Portugalijos kolonijinė imperija).
L: F. A. Kirkpatrick The Spanish Conquistadores London 1963.