konkordãtas (lot. concordatus – sutartas), Apaštalų Sosto ir valstybės tarptautinė sutartis, nustatanti Katalikų Bažnyčios teisinę padėtį, pareigas ir privilegijas toje valstybėje. Konkordatas gali būti dalinis, susijęs tik su vienu kuriuo nors klausimu, arba bendras. Sudaromas ribotam arba neribotam laikui; turi būti ratifikuotas, kad neprieštarautų valstybės konstitucijai.
Pirmuoju konkordatu galima laikyti popiežiaus Stepono III ir Frankų karaliaus Pipino Trumpojo sutartį (lotyniškai Pactum Carisiacum), pasirašytą 754. Wormso konkordatas (1122), sudarytas popiežiaus Kaliksto II ir Šv. Romos imperatoriaus Henriko V, nustatė Katalikų Bažnyčios ir valstybės santykius (pripažinta popiežiaus pirmenybė). Napoleono ir popiežiaus Pijaus VII sudarytais (1801, galiojo nuo 1805) ir vėlesniais (Bavarijos 1817, Prūsijos 1821, Rusijos 1847, Ispanijos 1851, Austrijos 1855) konkordatais Katalikų Bažnyčiai buvo suteikiama vis daugiau privilegijų. 20 a. konkordatai su kitomis valstybėmis leido Katalikų Bažnyčiai laisvai vykdyti misijas tuose kraštuose. 1929 sudarytas konkordatas su Italija įteisino Vatikano valstybę.
Lietuvos Respublikos ir Apaštalų Sosto pasitarimai dėl konkordato pradėti 1923; konkordatas pasirašytas 1927 09 27. Juo įtvirtintas tikybos mokymas mokyklose, patvirtinta Lietuvos Katalikų Bažnyčios teisė valdyti savo turtą, naudotis mokesčių lengvatomis ir kita. Galiojo iki 1940 06 26. Apaštalų Sosto ir Lietuvos Respublikos diplomatiniai santykiai oficialiai atkurti 1991.
1467