konkrečióji mùzika (pranc. musique concrète), modernistinės muzikos rūšis; muzikos kūriniai, pagrįsti muzikinių ir nemuzikinių garsų įrašų montažu. Gamtos garsų, darbo ir kito triukšmo, žmogaus balso, kai kada ir muzikos instrumentų griežimo įrašai montuojami į vieną magnetofono juostą kūrėjo numatyta tvarka (nuosekliai ar lygiagrečiai). Prieš montavimą garsai gali būti deformuojami (sukant juostą atgal, keičiant jos sukimosi greitį). Konkrečiosios muzikos kūrėjai neigia muzikos turiningumą, nesilaiko muzikinių garsų derinimo sistemos. Konkrečioji muzika naudojama daugiausia teatro arba televizijos spektakliams, kino filmams. Atsirado 1948 Prancūzijoje. Pirmuosius konkrečiosios muzikos kūrinius paskelbė inžinierius P. Schaefferas, vėliau ją kūrė kompozitoriai P. Henry, J. Cage’as, J. Ksenakis, E. Varèse’as, L. Berio.
1932