konkrečióji poèzija, grindžiama vizualiniu arba akustiniu efektu. Radikali konkrečioji poezija dar vadinama vizualiąja poezija, kartais abu terminai vartojami sinonimiškai. Eilėraščio grafiniam pavidalui naudojami raidžių, grafemų, morfemų fragmentai, iš kurių gali būti sudaromos įvairios figūros, paveikslai. Žodis skaidomas į garsus, iš jų formuojami nauji akustiniai deriniai. Dažniausiai svarbu ne žodžių denotacija, bet forma, reikšmę įgyjanti tik vizualiame kontekste, todėl kartais tokie eilėraščiai sunkiai perskaitomi. Konkrečiosios poezijos judėjimą inspiravo 20 a. pradžioje avangardistinių meno krypčių – dadaizmo, siurrealizmo,futurizmo, konstruktyvizmo eksperimentai su kalba. Originalūs konkrečiosios poezijos kūriniai pasirodė beveik kartu su konkrečiąja muzika, bandymais laužyti muzikinę kompoziciją. Pirmieji konkrečiosios poezijos autoriai – vokiškai rašę M. Billis ir E. Gomringeris. Pirmą kartą 1953 konkrečiosios poezijos terminą pavartojo Ö. Fahlströmas manifeste, kuriame konkrečioji poezija labiau siejama su konkrečiąja muzika, ne daile. 7 dešimtmetyje buvo rengiami tarptautiniai konkrečiosios poezijos (text-sound-festival) festivaliai, leidžiamos plokštelės, skaitomos konkrečiosios poezijos radijo pjesės. Kita kryptimi, labiau siedamas su konkrečiąja daile, 1956 sąvoką išplėtojo E. Gomringeris. 1956 San Paule (Brazilija), 1969 Venecijoje (Italija) surengtos tarptautinės konkrečiosios poezijos parodos, 1967–68 išleistos konkrečiosios poezijos tarptautinės antologijos. Parodose pradėta naudoti televizijos technika. Konkrečiąją poeziją ir akustinę literatūrą buvo linkstama atskirti. Beveik tuo pat metu konkrečiąją poeziją ėmė tyrinėti ir literatūros mokslas. 7 dešimtmečio pabaigoje konkrečioji poezija nyko, bet jos apraiškų yra vadinamojoje kompiuterinėje literatūroje, t. p. kai kuriose šalyse, kur konkrečiosios poezijos samprata platesnė.
Konkrečioji poezija Lietuvoje
Lietuvoje konkrečiosios poezijos bruožų yra avangardinėjeketurvėjininkų ir trečiafrontininkų kūryboje, pvz., 1923 paskelbtame K. Binkio eilėraštyje Augnelijų arija, P. Morkūno eilėraščių rinkinyje dainuoja degeneratas (išleista 1993), ryškiausiai – eilėraštyje šaipėrantas (išspausdintas 1930 žurnale Trečias frontas). Konkrečiosios poezijos tendencijų yra išeivijos poeto L. Lėto rinkinyje Trakas (1982), kuriame garsinė instrumentacija grindžiama alogikos principais, E. Mieželaičio knygoje Montažai (1969), S. Gedos eilėraščių rinkinyje Babilono atstatymas (1994), kibernetikos principais parašytoje D. Apanavičiaus knygoje Gramatika (1999). Lietuvoje konkrečioji poezija kaip atskira kryptis nesusiklostė, nors bandymų yra 21 amžiaus pradžios autorių kūryboje (D. Pocevičiaus, B. Januševičiaus, T. S. Butkaus, G. Norvilo ir kitų), akustinę poeziją praktikuoja R. Rastauskas.
vizualioji poezija
P: Konkrete Poesie: Deutschsprachige Autoren: Anthologie Stuttgart 2001. L: T. Kopfermann Konkrete Poesie – Fundamentalpoetik und Textpraxis einer Neo-Avantgarde Frankfurt 1981; H. Kamimura Aktuelle konkrete und visuelle Poesie aus Japan Siegen 1986; B. Garbe Konkrete Poesie, Linguistik und Sprachunterricht Hildesheim–Zürich–New York 1987.
2271