konkretýbė (lot. concretus – tirštas, kietas), materialus objektas (daiktas, reiškinys) su savo požymių, savybių, ryšių įvairove. Abstrakcijos priešybė. Klasikinėje metafizikoje vyravo Platono įtvirtinta konkretybė ir tikrosios, visuotinės, antjuslinės būties perskyra. Konkretybė nurodo į tikrą, ją grindžiančią būtį, yra jos ženklas, pėdsakas ir kartu šią būtį slepia darydama ją neakivaizdžią. Daugelis tradicinių pažinimo teorijų teigia, kad empiriniame patyrime subjektas suvokia konkretybę kaip jutimiškai akivaizdų, apibrėžtą, tiesiogiai patiriamą objektą, po to mąstymu konstruoja abstrakčią siauros apimties sąvoką. G. W. F. Hegelis konkretybės ir abstrakcijos santykį traktavo priešingai – tradiciškai suprantama konkretybė yra abstrakčiausia ir skurdžiausia tiesa, pažinimas esąs abstraktumo kilimas į konkretumą; tikroji konkretybė yra pati save atskleidžianti ir pripildanti mintis. Daugelyje šiuolaikinių filosofijos krypčių konkretybė laikoma tikrąja būtimi, jos suvokimas – pažinimo proceso pradinė pakopa.
ypatingýbė