konkurencijos politika

konkureñcijos poltika, valstybės įstatymų, teisės aktų ir jų laikymosi priežiūros priemonių sistema, kuri kuria sąlygas, kad rinkoje nebūtų sumažinta konkurencija ir ekonominė gerovė.

Konkurencijos samprata

Konkurencijos (Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kai kuriose kitose šalyse – antimonopolinė politika) esmę nusako tai, kokių tikslų siekiama ir kaip dėl istorinių ir socialinių veiksnių keitėsi konkurencijos įstatymai.

Konkurencijos politikos pagrindinis tikslas – šalies gyventojų ekonominė gerovė. Kiti tikslai – smulkių ir vidutinių įmonių apsauga, leidžianti joms jungtis į didesnius darinius (remiantis konkurencijos teisės nuostatomis) arba sudaryti sutartis, kokių negali sudaryti didelę rinkos dalį užimančios įmonės (taip skatinama smulkių ir vidutinių įmonių veikla); garantuoti ekonominę laisvę.

Konkurencijos politika gali būti efektyvi priemonė infliacijai mažinti.

Konkurencijos įstatymų nuostatos verčia įmones rinkoje elgtis sąžiningai ir teisingai pirkėjų (vartotojų) atžvilgiu, sudaro prielaidas išsaugoti sąžiningos konkurencijos laisvę.

Konkurencijos politika glaudžiai susijusi su rinkos ir rinkos galios samprata. Nuo to, kaip apibrėžiama kurios nors prekės ar paslaugos rinka, kaip nustatomos prekių ir geografinės rinkos teritorinės ribos, kokios įmonės laikomos konkurentėmis, priklauso tam tikros įmonės užimama rinkos dalis ir šios įmonės atžvilgiu taikoma konkurencijos politika.

Įvairių šalių konkurencijos politika skiriasi. Daugelyje šalių konkurencijos taisyklės leidžia kontroliuoti ūkio subjektų antikonkurencinius susitarimus, ribojančius ar galinčius riboti konkurenciją, draudžia piktnaudžiauti monopoline (dominuojančia) padėtimi ir sudaro prielaidas kontroliuoti rinkoje vykstančius įmonių susijungimo ir koncentracijos procesus.

Istorija

Konkurencijos politikos raida, paskatinusi pramonės koncentracijos procesus, glaudžiai susijusi su 19 a. antroje pusėje Jungtinėse Amerikos Valstijose atsiradusiu geležinkeliu ir telegrafu. To meto įmonių junginiai (pavyzdžiui, trestai ir sindikatai) įvairiais susitarimais monopolizavo tam tikras pramonės šakas, ribojo konkurentų galimybes įeiti į rinką. 1890 Jungtinių Amerikos Valstijų Kongresas priėmė vadinamąjį Shermano aktą (The Sherman Antitrust Act). Jo pagrindinės normos draudė bet kokius kontraktus (susitarimus), kurie varžo prekybą ir monopolizuoja rinką, ir numatė baudžiamąją bei administracinę atsakomybę už įstatymo pažeidimus. 1914 Claytono įstatymas sudarė prielaidas kontroliuoti įmonių susijungimo procesus, riboti monopolijų atsiradimą, uždraudė kainų diskriminaciją, Federalinės prekybos komisijos įstatymas (Federal Trade Commission Act) įgalino sukurti konkurencijos priežiūros instituciją, kartu su Teisingumo departamentu prižiūrinčią, kaip laikomasi konkurencijos taisyklių. Šie įstatymai buvo tobulinami, pildomi ir sukūrė prielaidas moderniai konkurencijos politikai.

Kitos šalys, taip pat ir Europos, konkurencijos teisę pradėjo taikyti gerokai vėliau, pavyzdžiui, Suomija, Vokietija – 20 a. 7–8 dešimtmečiais, Vengrija, Lenkija – 9 dešimtmetyje, Rusija – 10 dešimtmečio pradžioje.

Modernios konkurencijos teisės atsiradimas glaudžiai susijęs su Europos Bendrijos Romos sutarties ratifikavimu 1958. Šios sutarties 81–89 straipsniuose išdėstyti konkurencijos politikos principai, reglamentuojantys konkurencijos taisykles Europos Bendrijos valstybėse narėse. Draudžiami bet kokie įmonių ar įmonių asociacijų susitarimai, ypač konkuruojančių įmonių (karteliai), kurie paveikia šalių prekybą ir kurių tikslas ar padarinys yra konkurencijos trukdymas, ribojimas ar iškraipymas bendroje rinkoje. Reglamentai ir kiti poįstatyminiai aktai detalizuoja konkurencijos taisykles, tarp jų ir įmonių jungimosi (koncentracijos) procesus. Europos Sąjungos konkurencijos politika nuolat modernizuojama. 2003 Europos Sąjungos Taryba priėmė reglamentą, kurio esmė – decentralizuoti Europos Komisijos sprendimus dėl Europos Bendrijos konkurencijos įstatymų pažeidimų, tai yra leisti ir konkurenciją prižiūrinčioms nacionalinėms institucijoms taikyti Europos Bendrijos konkurencijos taisykles (anksčiau išimtinę teisę turėjo Europos Komisijos Konkurencijos generalinis direktoratas). Konkurencijos generalinio direktorato pagrindinė funkcija yra kontroliuoti Europos Sąjungos įmonių jungimosi (koncentracijos) procesus siekiant išvengti monopolijų arba įmonių su didele rinkos galia atsiradimo. Įmonėms, užimančioms monopolinę padėtį rinkoje, draudžiama piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi. Europos Komisija už įstatymo pažeidimus gali skirti baudą (jos dydis – iki 10 % metinės apyvartos – nustatomas atsižvelgiant į pažeidimo mastą, trukmę ir padarytą žalą). Visos Europos Sąjungos konkurenciją prižiūrinčios institucijos sujungtos į virtualų konkurencijos tinklą, tai leidžia konkurencijos priežiūros nacionalinėms institucijoms geriau koordinuoti veiklą ir keistis turima informacija.

Galioja Jungtinių Tautų (šios normos turi rekomendacinį pobūdį), Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, kitų organizacijų, Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos numatytos konkurencijos taisyklės.

Konkurencijos politika Lietuvoje

Lietuvoje 1992 priimtas pasaulinius standartus atitinkantis Konkurencijos įstatymas.

1993 įkurta konkurencijos priežiūros institucija Valstybinė kainų ir konkurencijos tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 1995 ji tapo Valstybine konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnyba, 1999 – Konkurencijos taryba. Pradėjus įgyvendinti efektyvią konkurencijos politiką, 1994–1998 labai sumažėjo infliacija.

Siekdama įstoti į Europos Sąjungą Lietuva 1999 priartino Konkurencijos įstatymo nuostatas prie Europos Sąjungos konkurencijos taisyklių. Konkurencijos įstatymas draudžia valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms priiminėti konkurenciją ribojančius teisės aktus arba kitus sprendimus, riboja nesąžiningą konkurenciją (prekybą), saugo intelektinę nuosavybę. Konkurencijos taryba prižiūri, kaip Lietuvos ekonomikoje laikomasi konkurencijos taisyklių. Taryba plėtoja tarptautinius ryšius – dalyvauja Europos Komisijos Konkurencijos generalinio direktorato patariamųjų komitetų, kurie priima sprendimus dėl aktualių konkurencijos politikos klausimų, veikloje, turi stebėtojos statusą Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje.

2498

Shermano aktas; konkurencija; -Šermano aktas