konotãcija (lot. conoto – kartu pažymiu), kalbos vieneto šalutinė reikšmė, pagrindinę žodžio ar žodžių junginio reikšmę papildantys atspalviai, teikiantys kalbai raiškumo. Lingvistinėje stilistikoje skiriama sisteminė, arba pastovioji, konotacija (konotacinė reikšmė) ir kontekstinė, arba laikinoji, konotacija. Pirmuoju atveju stilistiniai atspalviai būdingi kalbos vienetui bet kuriomis aplinkybėmis (pvz., kai kurie žodžiai visuomet turi neigiamą atspalvį: drimba, pliurpalas). Antruoju atveju papildomų reikšmės atspalvių kalbos vienetas įgauna tik pavartotas tam tikrame kontekste ar tam tikroje situacijoje (pvz.: Nebūk kiaulė, padėk išsigelbėti iš bėdos).
2352