Kònradas I Mazoviẽtis (Konrad I Mazowiecki) 1187 ar 1188 1247 08 31, Mazovijos ir Kujavijos (nuo 1202), Krokuvos (1229–32 ir 1241–43) kunigaikštis. Lenkijos kunigaikščio Kazimiero II Teisingojo sūnus, Lešeko Baltojo brolis. Nesėkmingai vienijo Lenkijos žemes. Padedamas Katalikų Bažnyčios kovojo su prūsais ir jotvingiais, puldinėjančiais Mazovijos (Mozūrijos) žemes. Popiežiaus Honorijaus III palaimintas 1217, 1218, 1219, 1222, 1223 surengė lenkų kunigaikščių kryžiaus žygius prieš prūsus. 1222 Kulmo žemės dalyje įkurdino vyskupą Kristijoną. 1226 kitą jos dalį atidavė Vokiečių ordinui ir suteikė jam teisę plėsti valdas nukariautose prūsų žemėse – tikėjosi, kad kryžiuočiai parems jo valdžią ir siekius. 1228, 1230 ir 1235 Konradas I Mazovietis patvirtino ir išplėtė Vokiečių ordino teises, pripažino jo suverenumą Prūsoje. 1233 Konrado žygyje prieš prūsus dalyvavo ir ordino kariuomenė. 1228 su vyskupu Kristijonu įsteigė Dobrynės ordiną.
Konradas Mazovietis (J. Matejko piešinys iš knygos Królowie i książęta: rysunki Jana Matejki, išleista Vienoje apie 1893, Varšuvos nacionalinė biblioteka)
Dėl Konrado I Mazoviečio savanaudiškų tikslų baltų žemėse įkurdintas Vokiečių ordinas tapo agresyviu prūsų, jotvingių, lietuvių ir lenkų žemių užkariautoju. Dėl jo netoliaregiškumo daugeliui amžių pasikeitė Prūsos, gretimų šalių ir visos Europos istorija.
683