konsekrãcija (lot. consecratio – pašventinimas), katalikų Eucharistijos liturgijos svarbiausia dalis – duonos ir vyno perkeitimas į Jėzaus Kristaus kūną ir kraują išoriškai nepakintant nei duonai, nei vynui. Eina po epiklezės. Per konsekraciją Eucharistijos maldos metu duona ir vynas tampa realiai esančiu, nukryžiuotu ir prisikėlusiu Kristumi. Perkeistuosius duonos ir vyno pavidalus kunigas iškelia tikintiesiems pagarbinti (tai vadinama pakylėjimu). Per Paskutinę vakarienę Jėzus Kristus šlovino Tėvą jam dėkodamas ir savo sekėjams aukodamas save duonos ir vyno pavidalais: Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui. Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujuje, kuris už jus išliejamas (Lk 22, 19–20). Konsekracijos žodžius perėmė ir kartojo per Eucharistiją ankstyvoji Bažnyčia. Tomas Akvinietis, remdamasis Aristotelio terminu, konsekraciją pavadino transubstanciacija (arba perkeitimu). Ambraziejus teigė, kad Kristus per kunigą ir dabar konsekruoja duoną ir vyną savo kūnu ir krauju.
Yra 8 Eucharistijos maldos (susiformavo veikiamos vietinių Bažnyčių kultūrinių tradicijų). Ostijos pakylėjimas per konsekraciją pradėtas praktikuoti 13 a., taurės pakylėjimas –14 amžiuje.
2709