konservatzmas (lot. conservo – išsaugau), visuomeninė politinė ideologija, teigianti tradicijų, tvarkos ir stabilumo išsaugojimą bei puoselėjimą, nusistovėjusius žmonių tarpusavio santykius, atsargias ir apgalvotas reformas. Atsirado 18 a. Didžiojoje Britanijoje kaip aukštuomenės atsakas į liberalizmą.
Būdingi požymiai
Konservatizmas yra natūralus, kultūriškai nulemtas prisirišimas prie tradicinių socialinių vertybių, įprastos gyvenimo ir darbo tvarkos. Šia prasme konservatizmas yra psichologinė būsena, kurios esminiai elementai yra įprotis, inercija, vengimas (daugiausia netikėtų, neįprastų reiškinių, nepatogių situacijų) ir emuliacija (tam tikros grupės imitavimas siekiant nuo jos neatitrūkti ir jos pripažinimo). Konservatizmas pripažįsta, kad visuomenė, kurią sudarytų vien tik saugumą ir tvarką siekiantys išsaugoti žmonės, būtų niūri, bet teigia, kad visuomenė be tokių žmonių būtų anarchiška.
Dažnai konservatizmas klaidingai traktuojamas kaip priešiškas bet kokiems pokyčiams. Konservatizmo šalininkai (konservatoriai) dažniausiai būna skeptiški ir atsargūs, bet ne stagnaciški ir agresyvūs. Jiems svarbu žinoti, kokios yra numatomų pokyčių priežastys, kaip jie vyks ir kokie bus padariniai. Politiniai konservatoriai veikia daugelyje valstybių ar kultūrų: Didžiojoje Britanijoje – toriai (vieni konservatizmo pradininkų), Jungtinėse Amerikos Valstijose – respublikonai, Prancūzijoje – golistai, daugelyje Europos šalių – krikščionys demokratai.
Situacinis, politinis, socialinis ir filosofinis konservatizmas
Skiriama situacinis, politinis, socialinis ir filosofinis konservatizmas. Situacinis konservatizmas yra tiesiogiai susijęs su psichologine būsena, reiškiasi kaip priešiškas požiūris į visuomeninę tvarką keičiančius veiksnius, kaip siekis išsaugoti status quo ir savo tapatybę. Situaciniai konservatoriai dažniausiai yra aukštesniųjų visuomenės klasių atstovai, vertinantys ir saugantys savo socialinę padėtį. Tai lemia situacinio konservatizmo dažnas sąsajas su ribotumu ir uždarumu. Šio konservatizmo svarbiausia ypatybė yra pokyčių vengimas, kuri politikoje virsta radikalizmo baime. Radikalizmas šiuo atveju reiškia norą pakeisti pasaulį ar bent jau patobulinti jį atsisakant senų vertybių, institucijų ir (ar) gyvenimo būdo.
Socialinis konservatizmas reiškiasi esamų socialinių normų, vertybių, vietinių papročių gynimu nuo socialinių invazijų pabrėžiant socialinės evoliucijos svarbą.
Dažniausiai reiškiasi politinis konservatizmas, susijęs su partijomis ir judėjimais, kurie teigia paveldėtus dorinius principus ir remia patikrintas institucijas, turi skeptišką nuomonę apie viešosios valdžios efektyvumą, yra linkę priešintis ir radikalios, ir nuosaikios politinės kairės pakraipos reformų planams ir kuriuos labiausiai remia esamą tvarką vertinantys žmonės. Tokio konservatizmo rėmėjų veiksmai dažniausiai būna daugiau gynybinio negu kūrybinio pobūdžio. Politinis konservatizmas laikomas politine dešiniąja pakraipa, bet jis skiriasi nuo reakcinės dešiniosios pakraipos, kuriai būdinga praeities ilgesys ir bandymas tą praeitį sugrąžinti. Politinis konservatizmas susijęs su tam tikra revoliucijos idėja. Jo istorinė misija Vakaruose buvo ne nugalėti revoliuciją, bet jos išvengti. Grynasis politinis individų, klasių ar partijų konservatizmas dinamiškose 20 a. visuomenėse mažai reiškiasi. Politinis konservatizmas reaguoja į socialinius procesus siekdamas išsaugoti ar atkurti senąją tvarką (jei ji buvo radikaliai pakeista).
Konservatorius reformatorius – tai individas, suprantantis permainų būtinybę, bet jaučiantis, kada istorijos socialinė politinė ir socialinė ekonominė eiga tampa nebekontroliuojama. Vakarų valstybėse daug konservatorių nusprendė atsisakyti siekio išsaugoti tradiciją politikoje vardan tradicijų išsaugojimo meno, švietimo, visuomeninės dorovės ir kitose srityse. Filosofinis konservatizmas, ginantis nustatytą tvarką ir tam tikrų grupių ar klasių tradicinę lyderystę, yra svarbi intelektinė jėga daugelyje Vakarų valstybių. Klasikinis filosofinio konservatizmo mąstytojas – jo pradininkas E. Burke’as. Jo konservatyvių idėjų pagrindas yra abejonė žmonių gerumu ir lygybe, pažangos galimybe ir daugumos išmintimi. 20 a. filosofinio konservatizmo prielaidos: universalios dorovingos, sankcionuotos tvarkos egzistavimas; sunkiai pakeičiama netobula žmogaus prigimtis, kai civilizuotas elgesys slepia kvailumą ir nuodėmingumą; prigimtinė žmonių proto, kūno ir būdo nelygybė; socialinių klasių ir tvarkos būtinybė bei įstatymo, kaip suvienodinimo priemonės, netinkamumas; pirminis privačios nuosavybės vaidmuo siekiant užtikrinti asmeninę laisvę ir socialinę tvarką; pažangos neapibrėžtumas ir nuostata, kad nurodymas yra pagrindinis metodas visuomenei siekiant šios pažangos; valdančios ir atsidavusios aristokratijos būtinybė; žmogiškojo proto ribotumas ir ypatinga tradicijų, institucijų, simbolių, ritualų svarba; daugumos valdymo klaidingumo ir potencialaus despotizmo nulemta būtinybė kurti decentralizuotą, apribotą ir subalansuotą valdžią; laisvė svarbesnė už lygybę. Šios prielaidos yra abstrakčios, todėl jos vertintinos pagal kiekvienos visuomenės ar kultūros kontekstą.
Konservatizmas Lietuvoje
Lietuvoje konservatizmo idėjos ėmė plisti 19 a. pabaigoje. Mažojoje Lietuvoje 1890–1918 veikė Lietuviškos konservatyvų skyrimo draugystės. Svarbiausias jų tikslas buvo rinkti savo atstovus į Vokietijos Reichstagą ir Prūsijos Landtagą ir ten ginti lietuvių ekonominius bei kultūrinius interesus. Reikalauta viešajame gyvenime leisti vartoti lietuvių kalbą, ja mokyti tikybos ir pradžios mokyklose. 1993 Sąjūdžio sprendimu įkurta politinė partija Tėvynės sąjunga–Lietuvos konservatoriai (nuo 2008 Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai), skelbianti pagrindines vertybes – stipri valstybė, palaikanti visuomeninę tvarką ir dorovę, puoselėjanti laisvę ir tradicijas.
L: D. L. Sills Encyclopedia of Social Sciences v. 3–4 New York–London 1972; A. Kuper, J. Kuper The Social Science Encyclopedia London–New York 1989.
846