konservãtoriai, dešiniosios politinės partijos ir judėjimai, kurių programos ir politika remiasi konservatizmu; tų partijų nariai ir šalininkai.
Būdingi požymiai
Gina gyvenamojo laikotarpio tradicines vertybes – gyvenseną, tikėjimą, šeimą, tautą. Siekia išvengti visuomenės raidos revoliucinių lūžių; atstovauja toms socialinėms grupėms (atitinkamai remiasi tomis visuomeninėmis ir politinėmis institucijomis), kurios tas tradicines vertybes saugo.
Nuo kraštutinių (reakcinių) dešiniųjų skiriasi tuo, kad dažniausiai neragina grįžti prie praeito istorinio laikotarpio vertybių. Naujoves priima sunkiai, skeptiškai; kai mato, kad jos neišvengiamos, nuolaidų dažniausiai daro vienoje visuomeninio gyvenimo srityje (pvz., ūkio), kad išsaugotų tradiciją kitose (pvz., politikos, kultūros, dorovės, tikėjimo). Konservatoriams dažnai būdingas paternalizmas – parama silpniausioms visuomenės grupėms; taip siekiama švelninti socialinę įtampą ir visuomeninius prieštaravimus.
Raida pasaulyje
Konservatorių veiklos pradžia pagal tradiciją siejama su Didžiosios Britanijos Konservatorių partija (įkurta 19 a. 4 dešimtmetyje) ir jos ištakomis toriais. 19 a. pradžioje Prancūzijoje konservatoriai siekė išsaugoti bajorijos privilegijas, sustiprinti Katalikų Bažnyčios įtaką, turėjo ir reakcinių bruožų – bandė atkurti iki 1789–94 revoliucijos buvusią tvarką; didžiausią politinę įtaką darė Restauracijos laikotarpiu (1814–30). 19 a. Vokietijos konservatoriai dažnai puoselėjo vokiečių romantizmo idėjas, karines vidurinių amžių vokiečių valstybių tradicijas, 1830–48 laikotarpiu ėmė kurtis pirmosios jų politinės grupuotės. 19 a. Rusijos konservatoriai dažniausiai siejami su slavofilų judėjimu, propaguojančiu savitą Rusijos raidos kelią, kitokį (siejamą su specifine krikščionybės atšaka – stačiatikybe) nei Vakarų šalių, konservatyvią patriarchalinę to meto Rusijos gyvenseną.
Į 19 a. pabaigą ir 20 a. kai kurios krikščionių demokratų partijos iš dalies laikėsi konservatorių idėjų arba buvo jiems artimos. 20 a., kaip ir kitos dešiniosios partijos, konservatoriai susidūrė su liberalių ir centro partijų konkurencija, ėmė labiau vertinti valstybės reikšmę (iki tol daugiau rūpinosi, kad ji neįgytų pernelyg daug galių).
Po Antrojo pasaulinio karo pasikeitus tarptautinei padėčiai (atsiradus komunistinių šalių blokui ir plintant komunistinėms idėjoms) daugelio šalių konservatoriai tikslino savo programas: ėmė labiau remti natūralią visuomenės raidą, socialinę partnerystę (darbdavių ir darbuotojų bendradarbiavimą), iš dalies pritarti ūkio valstybiniam reguliavimui, kai kurių jo šakų valstybinei nuosavybei, rėmė gerovės valstybės idėją. Greta Didžiosios Britanijos konservatorių, stiprėjo Vokietijos (žymiausias lyderis K. Adenaueris), Italijos krikščionių demokratų, iš esmės perėjusių į konservatorių pozicijas, įtaka, Prancūzijoje konservatorių idėjas puoselėjo golistai (Ch. de Gaulle’io šalininkai), Jungtinėse Amerikos Valstijose – respublikonai. Šaltojo karo laikotarpiu dauguma konservatorių užėmė atvirai antikomunistines pozicijas. Perėmę dalį neoliberalių 20 a. ekonomikos teoretikų (pirmiausia M. Friedmano) idėjų, konservatoriai 20 a. 9 dešimtmetyje sustiprino savo įtaką. Didžiųjų šalių neokonservatoriai, būdami valdžioje (R. Reaganas, 1981–89 Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas, M. Thatcher, 1979–90 Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė), sumažino valstybinius mokesčius, privatizavo dalį valstybinių įmonių, taip paspartino šalių ūkinę plėtrą; 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje jų pavyzdžiu ėmė sekti ir kitos šalys. Jie padarė didelę įtaką pasaulio politinei raidai – jų politika (Ronaldas Reaganas Sovietų Sąjungą viešai pavadino blogio imperija) paspartino Sovietų Sąjungos ir viso sovietinio bloko žlugimą.
Konservatorių tarptautinės organizacijos
Veikia konservatorių tarptautinės organizacijos: Tarptautinė demokratų unija ir Europos demokratų sąjunga (unija); pastarajai priklauso Didžiosios Britanijos, Skandinavijos šalių konservatorių, Austrijos darbo, Italijos ir Vokietijos krikščionių demokratų ir kitos partijos.
Konservatoriai Lietuvoje
Lietuvoje konservatorių pradininkais iš dalies galima laikyti Mažojoje Lietuvoje 1890–1918 veikusias Lietuviškas konservatyvų skyrimo draugystes; jos rėmėsi vokiečių konservatorių programa, siekė išrinkti lietuvininkų atstovų į Prūsijos Landtagą ir Vokietijos Reichstagą, per juos ginti lietuvininkų ekonominius ir kultūrinius reikalus (lietuvių kalbą viešajame gyvenime, mokykloje). 19 a. pabaigoje–20 a. pirmoje pusėje konservatizmo bruožų turėjo Lietuvos krikščionys demokratai, tautininkai, Lietuvoje veikusios lenkų politinės organizacijos, iš dalies Lietuvos krikščionių demokratų partija. Rėmimąsi juo programiniuose siekiuose deklaruoja partija Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (įkurta 1993).
1412