Konservatorių partija

Konservãtorių pártija (Conservative Party), oficialiai Nacionãlinė konservãtorių ir junionstų asociãcijų sjunga, viena iš dviejų didžiųjų Didžiosios Britanijos politinių partijų (kita – Leiboristų partija). Su Konservatorių partija glaudžiai susijusi Škotijos konservatorių ir junionistų asociacija, kuri yra atskira partija; iki 1990 priklausė Alsterio junionistų partija. Konservatorių partija laikoma seniausia pasaulio politine partija.

Konservatorių partijos logotipas

Ideologija ir struktūra

Ideologiškai Konservatorių partija – centro dešinės partija. Remia privačią nuosavybę ir verslą, stiprią, nacionalinius interesus ginančią užsienio ir karinę politiką, siekia išsaugoti tradicines dorines ir kultūrines vertybes bei institutus: valstybę, monarchiją ir Anglikonų Bažnyčią.

Partiją sudaro: Nacionalinė sąjunga (apie 600 vietinių savanoriškų susivienijimų Anglijoje ir Velse, jų vykdomosios tarybos rūpinasi Konservatorių partijos finansavimu, atrenka kandidatus Parlamento rinkimams, sąjunga rudenį šaukia partijos svarbiausią susirinkimą – metinę konferenciją), Centrinė būstinė Londone (vadovauja partijos darbui šalyje, jos svarbiausius pareigūnus skiria partijos lyderis) ir parlamentinė grupė (abejų Parlamento rūmų nariai konservatoriai).

Partijai daugiausia priklauso žemvaldžiai ir vidurinės klasės atstovai, bet už Konservatorių partiją balsuoja ir beveik trečdalis Didžiosios Britanijos darbininkų. Labiausiai Konservatorių partiją remia (nuo 20 a. 6 dešimtmečio) Pietų Anglijos neindustriniai kaimiškieji ir priemiesčių rajonai. Kai partija yra valdančioji, jos lyderis tampa ministru pirmininku ir skiria ministrus, kai opozicijoje – lyderis sudaro ir vadovauja šešėliniam ministrų kabinetui. 172 437 nariai (2022). Lyderis Rishi Sunakas (nuo 2022 10 24).

Istorija

Konservatorių partijos ištakos – 17 a. kavalieriai ir 18–19 a. toriai. Partija susikūrė 19 a. 4 dešimtmetyje iš įvairių konservatorių susivienijimų, kurių radosi Anglijoje įgyvendinant 1832 vadinamąjį reformų aktą, išplėtusį balsavimo teisę. 1874–80 Konservatorių partija įgijo politinėms partijoms būdingų ideologinių ir organizacinių bruožų: 1876 įkurtas rinkimų apygardų asociacijas vienijantis institutas – Nacionalinė sąjunga, 1870 – Centrinė būstinė. Konservatorių partija gynė paternalistinę klasikinio konservatizmo nuostatą – valstybė turi remti silpniausias piliečių grupes tam, kad išvengtų klasinių antagonizmų ir sušvelnintų socialinius nesutarimus.

1886 Konservatorių partija sustiprėjo į ją įsiliejus Airijos savivaldai nepritarusiai Liberalų partijos daliai – liberalams junionistams. 19 a. pabaigoje ją rėmė daugelio socialinių sluoksnių atstovai, t. p. ir darbininkai. Manoma, kad daugiausia dėl Konservatorių partijos politikos suklestėjo Didžiosios Britanijos kolonijinė imperija. 1886–1906 (su trumpomis pertraukomis) Konservatorių partija buvo valdančioji, kol pralaimėjo Liberalų partijai. 1911 įsteigtas partijos pirmininko, vadovaujančio Centrinei būstinei, postas.

Per Pirmąjį pasaulinį karą (nuo 1915) Konservatorių partija dalyvavo (iki 1922) koalicinėje vyriausybėje su liberalais, po jo svarbiausiu Konservatorių partijos varžovu tapo Leiboristų partija. 1923–45 (su nedidelėmis pertraukomis) Konservatorių partija (1940–55 vadovas – W. L. S. Churchillis) vėl buvo valdančioji arba svarbiausia valdančiosios koalicijos partija.

Veikla nuo 1945

M. Thatcher Konservatorių partijos konferencijoje (Bournemouth, 1980 03 24)

1945 pralaimėjusi rinkimus peržiūrėjo savo politiką: iš esmės pritarė pokariniam politinių jėgų susitarimui – gerovės valstybės idėjai, tam tikrų ūkio sektorių valstybinei nuosavybei, valstybiniam ūkio reguliavimui, socialinei partnerystei (darbdavių ir profesinių sąjungų bendradarbiavimui); tai partijai padėjo laimėti 1951 rinkimus ir būti valdančiąja iki 1964. Konservatorių partijos užsienio politikos prioritetas – neformali sąjunga su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir narystė NATO. Nuo 1965 partijos lyderį pradėjo rinkti Bendruomenių Rūmų Konservatorių partijos frakcija (iki tol rinktas neformaliai konsultuojantis), nuo 1998 jį renka visi Konservatorių partijos nariai, gali atšaukti Parlamento deputatai konservatoriai. Pirmuoju oficialiai išrinktu lyderiu tapo E. Heathas. 1970 Konservatorių partija vėl laimėjo visuotinius rinkimus ir buvo valdančioji iki 1974.

1975 Konservatorių partijos lydere išrinkta M. Thatcher. Jos vadovavimo laikotarpiu 1975–79 parengta nauja partijos veiklos strategija (vadinamasis tečerizmas): sumažinti valstybės įtaką ekonomikai, profesinių sąjungų galią, privatizuoti valstybės kontroliuojamas ūkio šakas (geležinkelius, angliakasybos įmones), riboti gerovės valstybę (tai sumažino Konservatorių partijos populiarumą); pabrėžtos tradicinės dorinės vertybės, atsargi nuostata dėl Europos Sąjungos kūrimo.

1990 Konservatorių partijos lyderiu tapus Johnui Majorui partija 1992 laimėjo rinkimus, bet jos populiarumas sumažėjo. Po 1997 pralaimėtų nacionalinių rinkimų Konservatorių partija iki 2010 tapo opozicinė. Keitėsi partijos lyderiai: 1997 jos lyderiu tapo Williamas Hague’as, 2001 – Iainas Duncanas Smithas, 2003 – Michaelas Howardas, 2005 12 – D. W. D. Cameronas. Nors ir buvo opozicinė, Konservatorių partija rėmė valdančiosios leiboristų partijos lyderio A. Ch. L. Blairo nuostatą Irako atžvilgiu.

Konservatorių partija laimėjo 2010, 2015, 2017 ir 2019 parlamento rinkimus (2019 gavo 43,6 % balsų ir 364 vietas parlamente iš 650). 2010–16 Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas buvo D. W. D. Cameronas, 2016–19 – Th. May, 2019–22 – B. Johnsonas, 2022 09–10 – L. Truss, nuo 2022 10 – Rishi Sunakas. Konservatorių vadovaujama Didžioji Britanija 2020 išstojo iš Europos Sąjungos (Brexit).

1104

2271

-konservatoriai; -toriai