konservavimas

konservãvimas, konservacija, specialių priemonių naudojimas siekiant sustabdyti architektūros paveldo objektus, jų liekanas, griuvėsius ardančių veiksnių poveikį, fiksuoti esamą jų būklę ir objektus sustiprinti. Padeda juos ilgai išsaugoti, eksponuoti arba panaudoti. Saugoma statybinių medžiagų, konstrukcijų, architektūrinių formų autentiškumas. Tvirtinama pamatai, sienos, skliautai, stogų konstrukcijos, jų dangos, įrengiama apsaugos paviljonai, stoginės. Kai kurie statiniai (daugiausia mediniai) dezinfekuojami ir impregnuojami cheminiais tirpalais, skiediniais, laikinai dengiami apsaugine plėvele. Statinių viduje sudaromos palankios atmosferos sąlygos – pastovi temperatūra ir drėgnumas, tinkamas apšvietimas. Konservuojant remiamasi istorine, archyvine, ikonografine medžiaga, atliekami moksliniai, techniniai tyrimai. Konservavimas dažnai susijęs su restauravimu. Architektūros paminklai konservuojami nuo 19 amžiaus. Lietuvoje architektūros paminklus konservuoti (iš dalies restauruoti) pradėta 20 a. pradžioje (Šv. Onos, 1902–09, Šv. Mykolo, 1906, bažnyčios Vilniuje, Trakų Salos pilis, 1905).