konservãvimas, konservãcija, dailės kūrinių išlikimui grėsmę keliančių veiksnių pašalinimas, kūrinių struktūros, išlikusių autentiškų fragmentų sutvirtinimas. Nuo gedimo dailės kūrinys saugomas kontroliuojant ir gerinant jo laikymo sąlygas – nustatoma tinkama temperatūra ir drėgnumas, saugoma nuo tiesioginių saulės spindulių, vabzdžių, mikroorganizmų, dulkių. Siekiant kūrinius sutvirtinti jie gali būti dezinfekuojami, impregnuojami sintetinėmis dervomis (keramikos, medžio dirbinių, audinių, sienų tapybos konservavimas), padengiami sintetine plėvele (metalo, stiklo, kaulo dirbinių konservavimas), pasportuojami, įdedami į aplanką (grafikos kūrinių, dokumentų konservavimas), dubliuojami (tekstilės arba molbertinės tapybos kūrinių konservavimas paklijuojant juos ant tvirto audinio), parketuojami (molbertinės tapybos kūrinių konservavimas sutvirtinant jų medinį pagrindą). Siekiant išsaugoti dailės kūrinių autentiškumą konservavimui naudojamos medžiagos, kurias reikalui esant būtų galima pašalinti. Konservuojant dailės paminklus remiamasi istorine, ikonografine medžiaga, atliekami moksliniai, techniniai tyrimai. Konservavimas dažnai susijęs su restauravimu. Konservuoti ir restauruoti dailės paminklus pradėta antikos laikais. Konservavimas ypač suintensyvėjo Renesanso epochoje, taip pat 17 amžiuje Šv. Luko dailės akademijoje Romoje įvedus antikinės skulptūros restauravimo kursą. 19 a. formuojantis profesionaliajai restauracijai, susiklostė pagrindiniai konservavimo metodai. Lietuvoje dailės paminklus pradėta konservuoti 19 amžiuje (daugiausia molbertinės ir sienų tapybos kūrinius).
1746