konsonánsas (lot. consonans – kartu skambantis), darnus, susiliejantis muzikinių garsų sąskambis. Disonanso priešybė. Europos muzikoje konsonansu laikomi vadinamieji grynieji intervalai (prima, oktava, kvinta, kvarta), didžiosios bei mažosios tercijos ir sekstos, atitinkami sudėtiniai intervalai, mažoriniai ir minoriniai trigarsiai bei jų apvertimai. Toks konsonansų ir disonansų atskyrimas yra reliatyvus, psichoakustinės ribos tarp jų nėra. Sudėtinių tonų ir akordų sensorinio konsonanso pojūtis tuo stipresnis, kuo paprastesnis tonų dažnių santykis. Sąskambių priskyrimas prie konsonanso ar disonanso priklauso nuo muzikos suvokimo, būdingo tam tikrai muzikinei kultūrai, epochai, net stiliui, t. p. nuo muzikinio konteksto (disonanso ir konsonanso kontrastas reiškiasi kaip įtampos ir atlėgio kontrastas).
Pitagoriečiai konsonansą siejo su numerologiniu harmonijos pagrindimu (su stygos dalijimo eksperimentu, vadinamąja sferų muzika). Konsonansas susidaro skambant stygoms, kurių ilgių santykis (dabar intervalo koeficientas) išreiškiamas natūriniais skaičiais, neviršijančiais keturių: 2:1 (oktava), 3:1 (natūralioji duodecima), 4:1 (dvi oktavos), 3:2 (natūralioji kvinta), 4:3 (natūralioji kvarta). Viduramžiais buvo sekama Ptolemajo (per Boecijų) tradicija, papildžiusia Pitagoro konsonanso sąrašą natūraliąja undecima. 12–16 a. sudarinėtos įvairios konsonansų ir disonansų gradacijos (tobulieji, vidutiniai, netobulieji), pamažu konsonansu pripažintos tercijos ir sekstos. 17 a. pradėta tirti fizinė konsonanso prigimtis (G. Galilei, M. Mersenne’as ir kiti). Įsitvirtinant funkcinei harmonijai svarbus tapo akordų konsonansas. Nuo 19 a. pabaigos Europos profesionaliojoje muzikoje santykinai didesnę reikšmę įgyja disonansai. 19 a. konsonanso psichoakustikos pagrindus suformulavo H. L. F. von Helmholtzas (juo rėmėsi H. Riemannas), jie koreguojami ir papildomi šiuolaikinėse klausos teorijose (E. Terhardtas, J. L. Goldsteinas ir kiti).
357