Konstantnas Pãvlovičius (Konstantin Pavlovič) 1779 05 08Carskoje Selo (dabar Puškin) 1831 06 27Vitebskas, Rusijos didysis kunigaikštis. Imperatoriaus Pavelo I antrasis sūnus, imperatorių Aleksandro I ir Nikolajaus I brolis.
Konstantinas Pavlovičius (aliejus, 1834, dailininkai Georgeʼas Daweʼas ir Thomas Wrightas, Ermitažas)
Dalyvavo 1799 Rusijos imperijos armijos (vadas A. Suvorovas) žygyje į Italiją. Austerlitzo mūšyje (1805) bei per 1812–13 kovas su Prancūzija vadovavo Rusijos gvardijai. 1814–15 Varšuvos kunigaikštystės, 1815–31 Lenkijos karalystės kariuomenės vyriausiasis vadas (faktinis vietininkas, nuo 1816 – vicekaralius); nuo 1819 ir Vilniaus bei Gardino gubernijose, nuo 1822 ir Voluinėje, Podolėje bei Balstogės srityje dislokuotų karinių junginių vyriausiasis vadas. Slopino lenkų tautinį judėjimą, buvo Lenkijos autonomijos priešininkas, pažeidinėjo jos konstituciją. Pasižymėjo brutalumu ir netaktu.
Kadangi Aleksandras I buvo bevaikis, Konstantinas Pavlovičius tapo sosto įpėdiniu. 1820 vedė nekarališkos kilmės lenkų grafaitę J. Grudzińską ir atsisakė sosto įpėdinystės jaunesniojo brolio Nikolajaus naudai. Tai neviešinta (net Nikolajus nežinojo), todėl po Aleksandro I mirties Konstantinas Pavlovičius 1825 12 09–26 formaliai buvo imperatorius, brolis Nikolajus jam prisaikdino kariuomenę. Konstantinui Pavlovičiui atsisakius sosto ir Nikolajui tapus valdovu bei pareikalavus Sankt Peterburgo įgulą prisiekti jam, ši neaiški padėtis suteikė progą dekabristų sukilimui.
Lenkijoje prasidėjus 1830–1831 sukilimui, Konstantinas Pavlovičius, priešingai Nikolajaus I nurodymams, mėgino tartis su sukilėliais, 1830 12 leido jam pavaldiems lenkų kariniams daliniams grįžti į Varšuvą, su Rusijos kariniais junginiais paliko Lenkijos karalystę. Mirė nuo choleros.
1412