„Konstantino dovana“ (lot. „Donatio Constantini“), fiktyvus dokumentas, kuriuo Romos imperatorius Konstantinas I Didysis 4 a. tariamai suteikė popiežiui Silvestrui I (314–335) ir jo įpėdiniams privilegiją – aukščiausią valdžią Romos imperijos vakarinėje dalyje. Dokumente rašoma apie imperatoriaus Konstantino I atsivertimą (313), krikštą, stebuklingą pagijimą nuo raupsų, todėl jis atsidėkodamas Dievui už malones, gautas tarpininkaujant Bažnyčiai, patvirtino popiežiaus Silvestro I ir jo įpėdinių viršenybę kitų valdovų atžvilgiu ir apdovanojo jį privilegijomis: popiežiui suteikė valdovo teisę, monarcho valdžios insignijas (tarp jų − imperatoriaus paradinę kepurę, purpurinį apsiaustą) ir valdžią Romoje bei Italijos vakarinėse provincijose su miestais, t. p. padovanojo Laterano rūmus. Šios teisės, pagal Konstantino dovaną, turi visuomet priklausyti popiežiui. Jo valdomos žemės ir kita nuosavybė lotyniškai vadinama patrimonium beati Petri, teisė buvo garantuota karaliaus autoritetu ir kartu reiškė popiežiaus priklausomybę nuo pasaulietinės valdžios. Šiuo dokumentu popiežiai grindė savo teisę valdyti Popiežiaus sritį. Italijai kovojant su langobardais ir Bizantija popiežių pozicija ir jų, kaip žemės savininkų, padėtis Bažnyčiai teikė tam tikrą nepriklausomybę ir politinę valdžią. Popiežius Steponas II, pasinaudodamas Pipino Trumpojo iš langobardų atimta ir popiežiui dovanota žemių dalimi, pasirūpino dokumentais, grindžiančiais bažnytinę valstybę, lotyniškai vadinamą ducatus Romanus. Popiežius Hadrijonas I iš Karolio I Didžiojo gavo raštą, patvirtinantį Pipino Trumpojo dovaną ir Popiežiaus srities teritoriją dar labiau išplėtė. 962 imperatorius Otonas I patvirtino popiežių teises ypatinga privilegija – Privilegium Ottonis, bet popiežių teisės į žemes galutinai buvo įtvirtintos remiantis Konstantino dovana.
Per popiežiaus Grigaliaus VII pontifikatą Konstantino dovana grįstos visos popiežiaus teisės. 12 a. viduryje Konstantino dovana įtraukta į Decretum magistri Gratiani, taip ji dar labiau įtvirtinta, nors jau imta abejoti jos autentiškumu. Arnoldo Brešiečio mokiniai ją vadino mendacium (lietuviškai apgavystė) ir net fabula heretica (lietuviškai eretiška išmonė). Dokumento klastotę 1440 įrodė Mikolajus Kuzietis ir L. Valla. Manoma, dokumentas sudarytas 752 (per popiežiaus Stepono II pontifikatą) ar 816, arba popiežiaus Mikalojaus I (858–867) iniciatyva.
23