konstantiškùmas (lot. constans, kilm. constantis – pastovus), suvokmo konstantiškùmas, suvokimo savybė – vienodas objekto pagrindinių bruožų (dydžio, formos, spalvos, padėties) suvokimas skirtingomis suvokimo sąlygomis (nuotolio, rakurso, apšvietimo). Susiformuoja dėl žmogaus aplinkinio pasaulio stabilumo, pavyzdžiui, judant žmogui arba tik jo akims keičiasi suvokiamo objekto fonas, bet pats objektas jame lieka nepakitęs. Jeigu galvos pasukimas ar kitoks apšvietimas pakeistų suvokiamo objekto pagrindines savybes, objektas mirgėtų, būtų sunku susidaryti ir išlaikyti jo vaizdą. Konstantiškumas priklauso nuo invarianto (objekto vaizdas, išlaikantis esminius bruožus pertvarkius kai kuriuos jo elementus, arba kintamuosius) susiformavimo, pavyzdžiui, suvokiant skirtingomis apšvietimo sąlygomis dvi nevienodas spalvas, santykis tarp jų lieka maždaug pastovus. Tą santykį įtvirtina objekto prasmė, nes dažniausiai suvokiama ne atskiros objekto savybės, bet prasmingas objektas. Operuodamas prasmingais objektais žmogus įgyja daugiau patirties, išmoksta išskirti jų požymius net labai pakitusiomis sąlygomis. Konstantiškumas yra kintamas reiškinys (pavyzdžiui, formos suvokimo konstantiškumas priklauso nuo suvokiančiojo amžiaus, profesijos ir kito), jo psichofiziologinės priežastys neišaiškintos.
Konstantiškumo problemą nagrinėjo prancūzų filosofas R. Descartes’as, Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas E. Brunswikas. Šveicarijos psichologas ir pedagogas J. Piaget tyrė vaikų suvokimo konstantiškumo formavimąsi, atskleidė konstantiškumo ir suvokimo daiktiškumo ryšį.