konstitùcija (lot. constitutio – nustatymas), valstýbės konstitùcija, steigiamosios valdžios subjekto – pilietinės tautos – nustatyta ypatinga aukščiausia teisė, kuri nubrėžia ordinarinės teisės sistemos gaires. Pilietinė tauta konstitucija nustato savo, kaip valstybės bendruomenės, gyvenimo norminį pagrindą, konstituoja (įsteigia) ir įtvirtina valstybę, kaip bendrą visos visuomenės gėrį, kartu apriboja valstybės valdžios galias.
Konstitucijos priėmimas
Tauta konstituciją priima ir ją keičia tiesiogiai (referendume) ar per savo demokratiškai išrinktus atstovus (pvz., pirmąją nuolatinę Lietuvos Konstituciją 1922 priėmė Steigiamasis Seimas). Balsuojant už konstitucijos pakeitimus būtina kvalifikuota (2/3, 3/5, 4/5 ar kita) balsų dauguma. Gali būti oktrojuotoji (padovanota tautai) konstitucija, kai ją priima ir savo vardu paskelbia aukščiausiąją valdžią turintis valstybės vadovas – monarchas (pvz., 1814 Prancūzijos, 1889 Japonijos konstitucijos), prezidentas (pvz., 1928 Lietuvos Konstitucija).
Konstitucijos teisinė galia
Konstitucija, kaip aukščiausioji teisė, grindžiama universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis – suvereniteto priklausymu tautai, demokratija, pagarba žmogaus teisėms ir laisvėms, jų prigimtiškumo pripažinimu, pilietiškumu, teisės viešpatavimu, teisingumu, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tarnauti žmonėms, valdžios atsakomybe visuomenei.
Valstybės institucijos gali skelbti teisę tik konstitucijos pagrindu. Konstitucija nėra tik vienas ar keli pagrindiniai įstatymai, kuriuose nustatyti žmogaus ir valstybės santykių, viešosios valdžios formavimo ir funkcionavimo, valstybės finansų, biudžeto, ūkio, socialinės apsaugos, užsienio politikos ir kitų svarbiausių visuomenės ir valstybės gyvenimo santykių pagrindai, svarbiausi visuomenės ir valstybės siekiai. Konstitucijos turinį sudaro ypatingą teisinį reguliavimo krūvį turintys elgesio standartai – sistema konstitucinių normų ir principų, kurie skiriasi nuo kitų ne tik aukščiausia teisine galia, teksto formulavimo abstraktumu, bet ir turinio talpumu, reguliuojamojo poveikio apimtimi ir dinamiškumu.
Didžioji laisvių chartija (Britų muziejus)
Konstitucijos nuostatos teisės sistemos hierarchijoje užima H. Kelseno postuluotos pagrindinės normos vietą, potencialiai apima visą teisiškai įmanomą elgesio reguliavimą, determinuoja ir koordinuoja kituose ordinarinės teisės šaltiniuose nustatytų taisyklių turinį, jų įgyvendinimo ribas. Konstituciniai principai organizuoja į darnią visumą visas konstitucijos nuostatas, per konstitucinius principus atsiskleidžia ne tik konstitucijos raidė, bet ir jos dvasia – konstitucinės vertybės ir siekiai.
Konstitucija yra vientisas teisės aktas, visos jos sudedamosios dalys yra tarpusavyje susijusios, visos nuostatos sudaro darnią sistemą, kurioje įtvirtinta konstitucinių vertybių pusiausvyra, vienų konstitucijos nuostatų turinys lemia kitų jos nuostatų turinį, nė vienos iš jų negalima priešinti, aiškinti iškreipiant ar paneigiant kurios nors nuostatos turinį, nes būtų iškreipta viso konstitucinio reguliavimo esmė, paneigta konstitucijoje įtvirtinta vertybių pusiausvyra. Konstitucijos nuostatų turinį, platų reguliuojamąjį poveikį ir jo ribas atskleidžia konstitucinės justicijos institucijos, aiškindamos konstitucines normas ir principus. Todėl konstitucija yra ne vien pirminis jos dokumento tekstas, bet ir oficialiuose konstitucijos aiškinimo aktuose įtvirtintų konstitucinių doktrinų visuma.
Konstitucija turi viršenybę prieš kitus teisės aktus, išsiskiria stabilumu, kurį užtikrina sudėtingesnė, sunkesnė (palyginti su konstituciniais ir ordinariniais įstatymais) konstitucijos priėmimo ir jos pataisų darymo tvarka, ypatingi kai kurių konstitucijos nuostatų keitimo procesiniai reikalavimai (pvz., 1992 Lietuvos Respublikos Konstitucijos skirsnių Lietuvos valstybė ir Konstitucijos keitimas nuostatos gali būti keičiamos tik referendumu, o jos 1 straipsnio nuostata Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika gali būti pakeista tik referendumu ir tik tuo atveju, jei pakeitimui pritartų ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę).
Konstitucijos kaip teisinės realybės stabilumas yra viena didžiausių teisinių vertybių – tai svarbi prielaida užtikrinti valstybės tęstinumą, konstitucijos nuostatose išreikštų valstybinės bendruomenės siekių įgyvendinimą, pagarbą konstitucinei santvarkai ir teisei. Konstitucijos stabilumas kartu su kitomis jos savybėmis (pirmiausia su konstitucijos aukščiausia teisine galia) atskiria konstitucinį teisinį reguliavimą nuo žemesnės galios teisės aktais nustatyto (ordinarinio) teisinio reguliavimo, o konstituciją – nuo visų kitų teisės aktų. Konstitucijos stabilumą lemia ir įvairūs socialiniai veiksniai, bendra visuomenės būklė, prigimtinį teisingumą ir socialinius kompromisus įtvirtinantis konstitucinis reguliavimas, veiksmingas konstitucijos nuostatų – normų ir principų – įgyvendinimas įvairių asmenų, visuomenės, valstybės institucijų pastangomis.
Konstitucijos viršenybė reiškia, kad konstitucijai pripažįstama aukščiausia teisinė galia, kad teisės aktų hierarchijoje ji užima išskirtinę vietą, todėl visų teisėkūros subjektų diskreciją (veiklą savo nuožiūra) riboja aukščiausia teisė, t. y. konstitucija. Visi teisės aktai, visų valstybės ar savivaldybių institucijų ir pareigūnų sprendimai turi atitikti konstituciją, jai neprieštarauti (konstitucingumas). Niekam neleidžiama pažeisti konstitucijos, konstitucinė tvarka turi būti ginama, todėl pati konstitucija įtvirtina konstitucingumo kontrolės mechanizmą, kuris leidžia nustatyti, ar teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja konstitucijai.
Formalioji ir faktiškoji konstitucijos
Konstitucijos samprata apima 2 aspektus – konstituciją formaliąja prasme ir konstituciją substantyviąja (materialiąja) prasme.
Formalioji konstitucija yra stabilus, aukščiausios teisinės galios rašytinis (dažniausiai kodifikuotas), vientisas aktas. Vientisą kodifikuotą konstituciją (pvz., 1958 Prancūzijos, 1787 Jungtinių Amerikos Valstijų, 1992 Lietuvos konstitucijos) gali sudaryti keli teisės aktai – deklaracijos, konstitucijos pataisos, konstituciniai įstatymai – arba konstitucija gali būti rašytinė, bet nekodifikuota, kai ją sudaro keli įvairūs aukščiausios teisinės galios dokumentai (pvz., 1974 Švedijos konstituciją sudaro 3 pagrindiniai įstatymai – 1810 Sosto paveldėjimo aktas, 1949 Spaudos Laisvės Aktas, pakeistas 1974, ir 1974 Valdymo formos įstatymas; Austrijos konstituciją sudaro 1920 Federalinis Konstitucinis Įstatymas ir daug kitų konstitucinių aktų). Formalioji valstybės konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas – kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis konstitucija. Konstitucinės normos ir principai tiesiogiai sukelia teisinius santykius ir tam tikrus teisinius padarinius, kurių veiksmingam įgyvendinimui nėra būtinas papildomas, išvestinis teisinis reguliavimas žemesnės galios ordinarinės teisės aktuose.
Konstitucija substantyviąja (materialiąja) prasme, arba faktiškoji konstitucija, suprantama kaip sistema principų ir normų, kuriomis grindžiama visuomenės gyvensena, valstybės politinė, teisinė tvarka (Didžiojoje Britanijoje, Izraelyje). Realiai veikiančios taisyklės, nebūtinai įtvirtintos oficialiame aukščiausios teisinės galios dokumente, bet būtent jomis grindžiamas valstybės bendruomenės gyvenimas (pvz., Didžioji Britanija neturi formaliosios konstitucijos, aukščiausios galios teisės akto, bet turi faktiškąją konstituciją, kurią sudaro keli įstatymai, turintys vienodą, Parlamento akto, teisinę galią: 1215 Didžioji laisvių chartija, 1628 Teisių peticija, 1679 Habeas Corpus Act, 1689 Teisių bilis, 1832, 1911 Parlamento reformos aktai, t. p. kiti konstitucinės teisės šaltiniai – precedentai, konstitucinės konvencijos ir papročiai). Kiekviena visuomenė turi faktiškąją konstituciją, kuri nebūtinai sutampa su formaliąja konstitucija, nes pastaroji įtvirtina tai, kas turi būti, bet ji ne visada adekvačiai atspindi realią tikrovę (pvz., politikos, sociologijos mokslų požiūriu būtent faktiškoji konstitucija apibūdina realią visuomenės politinę, ekonominę, socialinę santvarką, parodo tikrąją visuomeninių santykių būklę, visuomenės narius vienijančias vertybes, faktinius valstybės valdžios ir individų santykius, politinių ir teisinių sprendimų priėmimo taisykles, realius istorinius, ekonominius, kultūrinius ir kitus socialinius gyvenimo veiksnius).
Faktiškosios ir formaliosios konstitucijos skirtumai yra minimalūs valstybėse, kuriose yra veiksminga konstitucinės justicijos institucija.
Pirmosios konstitucijos
Pirmoji pasaulyje rašytinė konstitucija yra 1787 Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucija. Pirmosios rašytinės konstitucijos Europoje yra 1791 Abiejų Tautų Respublikos (Gegužės trečiosios konstitucija) ir 1791 Prancūzijos konstitucijos.
Lietuvos Respublikos Konstitucija
Lietuvos Respublikos Konstitucija priimta 1992 10 25 referendume. Pagal Konstitucijos 151 straipsnį ji įsigaliojo 1992 11 02, tai yra kitą dieną po oficialaus referendumo rezultatų paskelbimo, kai referendume jai pritarė daugiau kaip pusė visų Lietuvos Respublikos piliečių, turinčių rinkimų teisę. Konstitucijos 154 straipsnyje nustatyta, kad referendumu priimtą Konstituciją ir įstatymą Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos pasirašo ir ne vėliau kaip per 15 d. skelbia Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas. Konstitucijos ir minėto įstatymo tekstą 1992 11 06 pasirašė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V. Landsbergis. 1992 11 10 Konstitucija buvo paskelbta valstybės laikraštyje Lietuvos aidas, o 1992 11 30 – Valstybės žiniose.
Gegužės trečiosios konstitucijos publikacijos antraštinis lapas (spausdinta Michało Gröllio spaustuvėje Varšuvoje po 1791 05 03; Varšuvos nacionalinė biblioteka)
Konstitucija yra aukščiausios teisinės galios sudėtinis kodifikuotas vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas, kurį sudaro preambulė, pagrindinė dalis, baigiamosios nuostatos ir sudedamosios dalys: 1991 02 11 Konstitucinis įstatymas Dėl Lietuvos valstybės, 1992 06 08 Konstitucinis aktas Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas, 1992 10 25 referendume kartu su Konstitucija priimtas įstatymas Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos ir 2004 07 13 Konstitucinis aktas Dėl narystės Europos Sąjungoje.
Preambulėje, ypač didelės teisinės reikšmės įvadinėje konstitucinio teksto dalyje, glaustai įtvirtinti svarbiausi principai – atvira, teisinga, darni pilietinė visuomenė ir teisinė valstybė, esminės vertybės – Lietuvos valstybės ir jos teisės tęstinumas, gimtosios kalbos, rašto, papročių perimamumas, žmogaus teisių prigimtiškumas, neatsiejama asmens teisės į saviraišką dalis – teisė laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje.
Pagrindinėje dalyje nustatyti valstybės santvarkos pagrindai (teritorijos sutvarkymas, valdymo forma ir režimas, suverenas, kuriam priklauso steigiamoji valdžia, aukščiausių valstybės valdžios institucijų sistema), valdžių padalijimas ir valdžios galių ribos, valstybės simboliai, prigimtinės asmens teisės, ekonominės santvarkos pagrindai (ūkinės veiklos laisvė, išimtinės valstybės nuosavybės objektai ir kita), valstybės institucijos – Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Prezidentas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ir Lietuvos Respublikos bendrosios kompetencijos teismų sistema, vietos savivaldos ir valdymo, valstybės finansų ir biudžeto, valstybės kontrolės, užsienio politikos ir valstybės gynimo pagrindai, Konstitucijos keitimo tvarka.
Baigiamosiose nuostatose nurodyta Konstitucijos sudedamosios dalys, nustatyta jos pasirašymo, paskelbimo tvarka, keitimo taisyklės.
1888