konstitùcinė konveñcija, nerašytinė politinių institucijų veiklos taisyklė ar procedūra, grindžiama įvairių politinių, socialinių jėgų susitarimais ir kompromisais dėl veiksmingo konstitucinių principų įgyvendinimo (pvz., bendrosios teisės tradicijoje konstitucinė konvencija dažniausiai suprantama kaip ypatinga konstitucinių papročių rūšis). Teisminė apsauga negarantuoja jos įgyvendinimo, bet konstitucinės konvencijos nepaisymas sukelia politinę, moralinę atsakomybę (pvz., Didžiojoje Britanijoje karaliui draudžiama atmesti įstatymą, kurį patvirtino Parlamentas – Lordų ir Bendruomenių Rūmai; vyriausybės vadovas privalo atsistatydinti abiem Parlamento rūmams pareiškus nepasitikėjimą juo, Parlamentas turi būti sušauktas bent vieną kartą per metus ir kita).
Lietuvoje konstitucine konvencija galėtų būti nuostata, kad remiantis konstituciniais valdžių padalijimo, galių pusiausvyros principais ministrų pareigų Lietuvos Respublikos Vyriausybėje netenka asmenys, kuriuos delegavo iš valdančiosios parlamentinės koalicijos pasitraukusi politinė partija.
579