konstitùcinė téisė, ypatinga viešosios teisės dalis – sistema konstitucinių normų ir principų, kurių reguliavimo objektas apima iš esmės visas teisiškai reguliuojamos socialinės tikrovės sritis, nustato teisinio reguliavimo kryptis visoms ordinarinės teisės šakoms, pošakiams, institutams.
Konstitucinės teisės ypatingumas
Konstitucinė teisė nėra teisės šaka – nuo jų skiriasi aukščiausia teisine galia, visa apimančiu determinuojančiu, koordinuojančiu ir integruojančiu poveikiu socialinei tikrovei. Konstitucinei teisei visuotinai pripažįstama ypatinga vieta teisės sistemoje. Konstitucinė teisė yra visos teisės sistemos pagrindas, ypatinga pozityviosios teisės dalis. Konstitucinė teisė yra steigiamosios valdžios subjekto – pilietinės tautos – nustatyta teisė, kurioje įtvirtinta pamatinės visuomenę vienijančios vertybės, siekiai, valstybės institucijų, pareigūnų veiklos kryptys (pvz., tautos suverenitetas, prigimtinės asmens teisės, pilietinė visuomenė, demokratinė valstybė, teisės viršenybė ir kita). Konstitucinės teisės normos ir principai, kuriuose išreikštos pamatinės visuomenės vertybės, yra formalus kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama visų teisės aktų, valstybės pareigūnų veiklos konstitucingumas, visa teisinė tikrovė. Konstitucinės teisės sąvoka kartais vartojama vietoj termino valstybinė teisė (pvz., Vokietijoje pabrėžiama valstybės institucijų nustatyta teisė), kuri reiškia principų ir normų sistemą, įtvirtintą įvairios teisinės galios šaltiniuose – konstitucijoje, jai neprieštaraujančiuose įstatymuose, tarptautinėse sutartyse, poįstatyminiuose aktuose, t. p. precedentuose, papročiuose, konvencijose, teisės mokslo doktrinose. Konstitucinė teisė ir valstybinė teisė yra viešosios teisės dalys, bet valstybinės teisės reguliavimo objektas siauresnis nei konstitucinės teisės – tai valstybės įvairių institucijų sudarymo ir funkcionavimo, rinkimų ir referendumų, pilietybės, valstybės tarnautojų ir pareigūnų veiklos, jų atsakomybės, politinių partijų ir organizacijų, savivaldos ir valdymo institucijų santykiai ir kita.
Konstitucinės teisės normų ir principų įtvirtinimas
Konstitucinės teisės normos ir principai įtvirtinti vieninteliame aukščiausios galios teisės šaltinyje – konstitucijoje. Daugelis konstitucinio reguliavimo aspektų yra atskleisti konstitucinės justicijos institucijų priimtuose konstitucijos aiškinimo aktuose, kuriuose formuluojama oficiali konstitucinė doktrina, atskleidžiama oficiali konstitucijos nuostatų samprata. Konstitucinės normos ir principai įtvirtinti pirminiame konstitucijos tekste, bet šie konstitucinės teisės sistemos elementai yra skirtingi. Konstitucinių principų abstraktumo ir normatyvumo (galia paversti faktinius santykius teisiniais ir užtikrinti jų dalyvių teisių ir pareigų įgyvendinimą) laipsnis yra labai didelis, todėl principai įvairiai jungdamiesi tarpusavyje, t. p. su kitais konstitucijos teksto elementais, nurodo labai įvairius konstitucijoje įtvirtinto reguliavimo aspektus. Ne visi principai konstitucijos tekste yra įtvirtinti pažodžiui – kai kurie išvedami aiškinant įvairias konstitucijos nuostatas (pvz., Lietuvoje konstituciniai valdžių padalijimo, sutarčių laisvės, teisminės valdžios visavertiškumo ir savireguliacijos, savivaldybių tarybų viršenybės, jų sudarytų vykdomųjų institucijų atskaitingumo ir kiti principai).
Objektyvioji ir subjektyvioji konstitucinė teisė
Skiriama objektyvioji ir subjektyvioji konstitucinė teisė. Objektyviąją konstitucinę teisę sudaro konstitucinių normų, principų ir konstitucijoje įtvirtintų institutų sistema. Konstitucijoje yra įtvirtinami įvairūs institutai: prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių, pilietybės, tautos suvereniteto, jos atstovybės, valstybės vadovo, vykdomosios ir teisminės valdžių, vietos valdymo ir savivaldos, rinkimų teisės, valstybės kontrolės, valstybės biudžeto ir finansų ir kiti. Konstitucinė teisė subjektyviąja prasme suprantama kaip konstitucijos reguliuojamų santykių turinio elementas (teisiškai leistino elgesio matas) – konstitucijoje įtvirtintos ir saugomos, vienodai visiems teisinių santykių dalyviams laiduojamos teisės.
Subjektyvioji konstitucinė teisė nurodo, koks elgesys yra konstituciškai leistinas, žymi jo ribas, veiksmingo įgyvendinimo garantijas. Konstituciškai reguliuojamo teisinio santykio dalyvio leistinas elgesys apima 3 teisines galimybes: elgtis, kaip nustatyta konstitucijoje; reikalauti, kad kiti teisinių santykių dalyviai vykdytų šio asmens atžvilgiu savo konstitucines pareigas; kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas, kad jos padėtų apginti pažeistą subjektyviąją konstitucinę teisę, taikytų teisines priemones ir priverstų kitus subjektus atlikti savo pareigas. Esminis subjektyviosios konstitucinės teisės požymis, kad teisinių santykių dalyviai bet kurią konstitucijos garantuojamą teisę įgyvendina laisvai ir nevaržomai, tai yra turi absoliutaus pasirinkimo laisvę reikalauti (ar nereikalauti), kad kiti konstituciškai reguliuojamo santykio dalyviai atliktų veiksmus, būtinus subjektyviajai konstitucinei teisei įgyvendinti, arba susilaikytų nuo veiksmų, kurie trukdo asmens konstitucinės teisės įgyvendinimui.
Konstitucinės teisės atsiradimas
Konstitucinės teisės sąvoka įsitvirtino 18 amžiaus pabaigoje kartu su pirmosiomis valstybių konstitucijomis ir jų viršenybe grindžiama valstybės santvarka (pvz., Jungtinių Amerikos Valstijų, Prancūzijos konstitucijose buvo remiamasi valstybės valdžios galių apribojimo, asmens laisvių idėjomis).