konstitùcinės téisės, universalus konstitucinis institutas, kurio turinio elementų lygiavertiškumas, tarpusavio darna ir imperatyvumas nepriklauso nuo konstitucijos tekste formaliai įtvirtinto žmogaus teisių ir laisvių sąrašo.
Bendri požymiai, principai
Toks sąrašas nė vienos valstybės konstitucijoje nėra baigtinis, valstybių konstitucijose nustatytos ir garantuojamos tik pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės (dar prigimtinės teisės). Konstitucinės teisės riboja politinės valdžios sprendimų laisvę, laiduoja individų autonomiją nuo valstybės valdžios. Asmens konstitucinių teisių prigimtiškumas reiškia, kad šios teisės yra neatimamos, neatskiriamos nuo individo, jos nėra valstybės nustatytos, nėra susijusios su valdžios institucijų teisėkūra, tauta ar teritorija. Veiksmingas konstitucinių teisių įgyvendinimas kuria šias teises atitinkančias kitų asmenų pareigas. Konstitucines teises įgyvendinančio asmens laisvę riboja ne jam tenkančios pareigos, kurias asmuo vykdo kitiems subjektams pareikalavus, bet kitų (savo teisėmis lygių ir laisvų) asmenų konstitucinės teisės.
Asmens pareigos yra antrinis teisinių santykių elementas – jos realiai įgyvendinamos tada, kai kiti teisinių santykių dalyviai aktyviai veikia įgyvendindami konstitucines teises. Jie tai daro išimtinai savo nuožiūra, laisvai ir nevaržomai, bet neperžengdami ribos, kurią nubrėžia aukščiausios galios teisės aktas – konstitucija. Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis žmogus privalo laikytis konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, priešingu atveju konstitucinės teisės gali būti ribojamos (išskyrus asmens teisę į gyvybę, garbę ir orumą, asmens laisvę turėti politinius, ekonominius, religinius įsitikinimus), bet negali būti paneigiama konstitucinių teisių esmė, tai yra nustatant teisinius apribojimus ir atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, t. p. proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės yra būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (turi būti tikslų ir priemonių pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Jei šios teisinės priemonės yra susijusios su sankcijomis už teisės pažeidimą, sankcijos turi atitikti padarytą teisės pažeidimą. Pagal konstitucinę doktriną konstitucinių teisių klausimai gali būti reguliuojami tik įstatymais.
Konstitucinės teisės Lietuvoje
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (1992) konstitucinės teisės klasifikuojamos pagal įvairius kriterijus. Dauguma asmens konstitucinių teisių (pvz., teisės į gyvybę, laisvę, privataus gyvenimo neliečiamumą, nuosavybę ir kita) garantuojama neatsižvelgiant į išsilavinimą, kvalifikaciją, tautybę, pilietybę, lytį, rasę, tautybę, kalbą, kilmę, socialinę padėtį, tikėjimą, įsitikinimus ar pažiūras ir kita, kai kurios konstitucinės teisės garantuojamos tik tam tikrus skiriamuosius požymius (pilietybę, tautybę ir kita) turintiems asmenims (pvz., šalies piliečio teisė būti išrinktam tautos atstovu, užimti aukščiausias pareigas valstybės valdžios institucijose, gauti paramą, kurią valstybė skiria tautinėms bendrijoms remti ir kita).
Pagal turinį konstitucinės teisės gali būti skirstomos į pilietines ir politines (pvz., žmogaus laisvės ir asmens neliečiamumas, visų asmenų lygybė prieš teismą ir kitas valstybės institucijas ar pareigūnus, privilegijų draudimas, laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją, teisė dalyvauti šalies valdyme, stoti į valstybės tarnybą, kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, peticijos teisė, bendrijų, politinių partijų ar asociacijų laisvė ir kita), ekonomines (pvz., asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva, teisė laisvai pasirinkti darbą ir verslą, vartotojo interesų gynimas ir kita), socialines ir kultūrines (pvz., valstybinė šeimos, motinystės, tėvystės ir vaikystės sauga ir globa, teisė į nemokamą mokymą valstybinėje bendrojo lavinimo, profesinėje ir aukštesniojoje mokykloje, gerai besimokantiems – ir valstybinėje aukštojoje mokykloje, teisė gauti senatvės ir neįgalumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymo nustatytais atvejais, valstybės laiduojama pagalba ir paslaugos žmogui susirgus ir nemokama medicininė pagalba įstatymo nustatyta tvarka valstybinėse gydymo įstaigose, kultūros, mokslo ir mokslo tiriamosios bei pedagoginės veiklos laisvė, valstybės parama kultūrai ir mokslui ir kita).
Konstitucijoje visoms konstitucinėms teisėms pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas, jos sukuria valstybės pareigas sudaryti atitinkamas teisines, socialines, organizacines prielaidas teisėms įgyvendinti, bet daugelio socialinių konstitucinių teisių įgyvendinimą paliekama nustatyti įstatymų leidėjui, kuris tai atlieka atsižvelgdamas į valstybės realias galimybes užtikrinti šias teises. Konstitucijoje nėra nustatyta jokių įstatymų leidėjo diskreciją (veiklą savo nuožiūra) ribojančių specialių ekonominių ir teisinių garantijų socialinėms konstitucinėms teisėms realizuoti. Socialinės konstitucinės teisės garantuojamos tiek ir tokiu mastu, kiek tuo metu galiojančiuose įstatymuose yra nustatyta šių teisių realizavimo garantijų – tai reiškia, kad Lietuva yra socialiai orientuota valstybė, kad socialinės orientacijos konstitucinis principas įpareigoja siekti tokios socialinės apsaugos, kurią realu įgyvendinti, tai yra tuo metu atitinka valstybės išgales.
Dar skiriama (pagal valstybės įsipareigojimų pobūdį užtikrinant konstitucines teises) valstybės institucijų neveikimu (status negativus) užtikrinamos konstitucinės teisės (teisė į laisvę, orumą, nuosavybę ir kita) ir konstitucinės teisės, kurioms įgyvendinti būtina valstybės institucijų pozityvi (status positivus) veikla (pvz., asmens teisė gauti įvairias valstybės garantuojamas pensijų, ligos ir kitas socialines išmokas gali būti įgyvendinta tik valstybės biudžete kaupiant lėšas, formuojant atitinkamus išmokų fondus ir kita).
Pagal konstitucines teises įgyvendinančių subjektų veiksmų valstybės atžvilgiu pobūdį skiriama konstitucinės teisės, kurios nesuteikia teisės reikalauti valstybės institucijų paramos (status passivus) ir įgyvendinamos individų pastangomis (pvz., teisė turėti įsitikinimus, teisė kaupti ir paveldėti nuosavybę, darbuotojų teisė streikuoti ir kita), ir konstitucinės teisės, kurios įgyvendinamos bendromis individų ir valstybės pastangomis (status activus), todėl individai turi teisę reikalauti iš valstybės aktyvių veiksmų, kurie savaime, be atitinkamų individo pastangų, be suderintų valstybės ir individo veiksmų, negali užtikrinti veiksmingo konstitucinių teisių įgyvendinimo (pvz., teisė formuoti valdžios institucijas visuotiniais, lygiais, laisvais rinkimais ir spręsti svarbius visuomenei ir valstybei klausimus referendume, ginti savo šalį nuo užsienio ginkluoto užpuolimo ir kita).
Bet kuri konstitucinių teisių klasifikacija yra sąlyginė, nėra visiškai tiksli, išsami, nes visos konstitucinės teisės yra lygiavertės, tarpusavyje susijusios ir sudaro darnią sistemą, tarp šių konstitucinių vertybių yra pusiausvyra, jų įgyvendinimas priklauso viena nuo kitos, vienų teisių įgyvendinimo ribos nustato kitų teisių ribas. Nė vienos konstitucinės teisės negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės teisės turinys, nes taip būtų iškreipta konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista konstitucinių vertybių pusiausvyra.
1726