konstitucingumo kontrolė

konstitucingùmo kontròlė, konstitùcinė prežiūra, teisės aktų, pareigūnų veiksmų atitikties aukštesniajai teisei patikra.

Tikslas, kontrolę įgyvendinančios institucijos

Konstitucingumo kontrolės tikslas – įvertinti teisės aktų, aukščiausių valstybės valdžios pareigūnų veiksmų, teisinės tikrovės atitiktį konstitucijai, iš teisės sistemos pašalinti konstitucijai ar įstatymams prieštaraujančius teisės aktus. Konstitucingumo kontrolę įgyvendina teisminės (bendrosios ir specialiosios kompetencijos; konstitucinės justicijos institucija) ir kitos valstybės valdžios institucijos, vykdančios bendrąją valstybės institucijų veiklos priežiūrą ar rengiančios teisės aktų projektus (pvz., Prancūzijos konstitucijoje nustatyta, kad konstitucijos laikymąsi prižiūri prezidentas). Veiksmingos konstitucingumo kontrolės institutas neatsiejamas nuo konstitucinių garantijų, užtikrinančių konstitucingumo kontrolę nepriklausomumą nuo politinės valdžios ir konstitucingumo kontrolės institucijų galutinio, neskundžiamo sprendimo teisę nagrinėjant jų kompetencijai priskirtus konstitucinius ginčus.

Ištakos

Konstitucingumo kontrolės ištakos yra Jungtinių Amerikos Valstijų teisės sistemoje. Išimtinė teismų prerogatyva spręsti konstitucinius ginčus įtvirtinta Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiojo Teismo precedentuose. Šis teismas rėmėsi konstitucine nuostata, kad teismų valdžia galioja visoms byloms, kurios grindžiamos konstitucija, įstatymais, tarptautinėmis sutartimis ir sprendžiamos pagal teisę ir teisingumą. 1803 byloje Marbury prieš Madisoną (Marbury v. Madison) teisėjas Johnas Marshallas konstatavo, kad tik teisminė valdžia turi įgaliojimus nustatyti, kas yra įstatymas. 1886 byloje Nortonas prieš Shelby grafystę (Norton v. Shelby County) nustatyta, kad konstitucijai prieštaraujantis įstatymas nesukuria pareigų, nesuteikia asmenims teisių ir jų negina.

Amerikietiškasis ir europietiškasis modeliai

Skiriami 2 pagrindiniai teisminės konstitucingumo kontrolės modeliai: amerikietiškasis ir europietiškasis. Amerikietiškojo modelio konstitucingumo kontrolė neišskiriama į specialią teisminės veiklos sritį, nėra kurio nors vieno teismo išimtinė kompetencija – ginčus dėl teisės aktų konstitucingumo sprendžia bendrosios kompetencijos teismai nagrinėdami administracines, civilines, baudžiamąsias bylas (pvz., Argentinoje, Danijoje, Japonijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Norvegijoje, Švedijoje). Kai kuriose bendrosios teisės šalyse konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo nuostatos) netenka teisinės galios dėl aukščiausiojo (pvz., Airijoje, Australijoje, Indijoje, Kanadoje, Šveicarijoje) ar kito teismo pasikartojančių sprendimų, kurie tampa teisės šaltinio galią turinčiu teisiniu precedentu. Taip pripažįstamas teisės akto (jo nuostatų) nekonstitucingumas, nors pats aktas nėra panaikinamas ar skelbiamas negaliojančiu.

Europietiškasis konstitucingumo kontrolės modelis dar vadinamas austriškuoju, nes jį moksliškai pagrindė vienas Austrijos Konstitucinio Teismo įkūrėjų ir teisėjų – H. Kelsenas. Pagal šį modelį, teisės aktų konstitucingumo patikrą atlieka specialios kompetencijos teismas – konstitucinis teismas, kuriam suteikta išimtinė kompetencija vykdyti konstitucingumo kontrolę, priimti galutinius ir neskundžiamus sprendimus dėl įstatymų ar kitų teisės aktų konstitucingumo (pvz., Austrijoje, Ispanijoje, Italijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Rusijoje, Vokietijoje). Šio teismo sprendimai yra visuotinai privalomi, jais antikonstituciniai teisės aktai pripažįstami negaliojančiais, panaikinami, netenka teisinės galios ar uždraudžiama juos taikyti.

Klasifikavimas pagal kriterijus

Konstitucingumo kontrolė klasifikuojama pagal įvairius kriterijus. Pagal konstitucingumo kontrolės atlikimo laiką skiriama išankstinė (a priori) konstitucingumo kontrolė – kai akto konstitucingumas tikrinamas iki jo promulgacijos ir oficialaus paskelbimo (pvz., Prancūzijoje), ir paskesnioji (a posteriori) konstitucingumo kontrolė – kai tikrinamas oficialiai paskelbto akto konstitucingumas. Pagal konstitucinio ginčo pobūdį: abstrakčioji konstitucingumo kontrolė – kai nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje nėra sprendžiamas byloje dalyvaujančių asmenų teisių pažeidimo klausimas, tai yra konstitucinį ginčą inspiruoja viešasis interesas, kad būtų pašalintos abstrakčios teorinės abejonės dėl teisės aktų konstitucingumo ir užtikrinta konstitucijos viršenybė; konkrečioji konstitucingumo kontrolė – kai nagrinėjant teisinį ginčą konkrečioje civilinėje, baudžiamojoje ar administracinėje byloje kartu patikrinamas ir toje byloje taikytino akto konstitucingumas. Konkrečioji konstitucingumo kontrolė gali būti centralizuota, kai ją įgyvendina vienintelė konstitucingumo kontrolės institucija (pvz., Australijoje, Estijoje, Kanadoje, Šveicarijoje), ir decentralizuota, kai ją įgyvendina visų grandžių teismai (pvz., Jungtinėse Amerikos Valstijose, Danijoje, Meksikoje, Norvegijoje, Švedijoje). Abstrakčioji konstitucingumo kontrolė būdinga tik europietiškajam konstitucingumo kontrolės modeliui, o konkrečioji konstitucingumo kontrolė – abiem konstitucingumo kontrolės modeliams, bet europietiškojo konstitucingumo kontrolės modelio valstybėse konkrečiąją konstitucingumo kontrolę atlieka vienintelė konstitucinės justicijos institucija – konstitucinis teismas, gavęs bendrosios kompetencijos ar specializuoto teismo prašymą arba konstitucinį skundą.

Pagal konstitucingumo patikros parametrus skiriama materialioji konstitucingumo kontrolė reiškianti teisės akte įtvirtintų normų turinio konstitucingumo patikrą, ir formalioji konstitucingumo kontrolė – tikrinama teisės aktų priėmimo, pasirašymo, paskelbimo, įsigaliojimo tvarka (ar nebuvo pažeistos teisės akto priėmimo procedūros, promulgavimo taisyklės), teisės akto forma (ar teisinis reguliavimas nustatytas tinkamos formos ir teisinės galios aktu), t. p. tikrinama reguliavimo apimtis (ar teisės aktą priėmęs subjektas neviršijo savo įgaliojimų).

Pagal konstitucingumo kontrolės institucijos sprendimo teisinės galios laike kryptingumą skiriama: konstitucingumo kontrolė, sukelianti retroaktyvius teisinius padarinius, kai antikonstituciniu pripažintas teisės aktas laikomas niekiniu nuo pat jo priėmimo momento (ex tunc), tai yra konstitucingumo kontrolės institucijos sprendimo galia nukreipiama atgal (pvz., Ispanijoje, Portugalijoje, Vokietijoje), ir konstitucingumo kontrolė, kai antikonstituciniu pripažinto akto teisinė galia paneigiama nuo konstitucingumo kontrolės institucijos sprendimo įsigaliojimo momento (ex nunc), tai yra šio sprendimo galia nukreipiama tik į ateitį (pv., Austrijoje). Konstitucingumo kontrolės rūšys pagal teisinės galios laike kryptingumą grynąja forma nėra įgyvendinamos, tai yra visose valstybėse dažniausiai atsižvelgiama į pasikeitusią teisinę situaciją priėmus sprendimus dėl teisės aktų konstitucingumo.

Konstitucingumo kontrolė Lietuvoje

Lietuvoje konstitucingumo kontrolę vykdo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Įgyvendinamos šios europietiškojo modelio ex nunc konstitucingumo kontrolės formos: paskesnioji (išskyrus tarptautinių sutarčių konstitucingumo patikrą), abstrakčioji ir erga omnes (Konstitucinio Teismo sprendimai privalomi visiems teisės subjektams). Konstitucingumo kontrolė vykdoma pagal visus konstitucingumo patikros parametrus (teisės aktų formą, priėmimo tvarką, juose išdėstytų normų turinį, teisinio reguliavimo apimtį).

1888

1206