konstitùcinis tesmas, savarankiškas, nepriklausomas specialios kompetencijos teismas, pagal konstitucinius įgaliojimus vykdantis įstatymų, kitų teisės aktų konstitucingumo kontrolę, konstitucinį teisingumą, garantuojantis, kad būtų laikomasi iš konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos, kad nebūtų taikomi teisės aktai, prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams (visų pirma konstitucijai).
Ypatingas statusas
Konstitucinis teismas – konstitucinės justicijos institucija, kuri nepriklauso bendrosios kompetencijos teismų sistemai, bet teisminės valdžios ir kitų valstybės valdžią vykdančių institucijų sistemoje turi ypatingą statusą. Konstitucinis teismas nagrinėdamas bylą vadovaujasi principais, būdingais bendrosios kompetencijos teismams ir teisminiam procesui – nepriklausomumo, viešumo, kolegialumo, žodiškumo, teisminio posėdžio nepertraukiamumo, rungtyniškumo ir dalyvaujančių byloje asmenų lygiateisiškumo, teismų kalbos.
Daugelyje valstybių į konstitucinį teismą turi teisę kreiptis atstovaujamosios ir vykdomosios valdžios institucijos, teismai, t. p. asmenys tiesiogiai pateikdami konstitucinį skundą. Kad galėtų nustatyti ir priimti sprendimą, ar tiriami teisės aktai neprieštarauja konstitucijai ir (arba) įstatymams, konstitucinis teismas oficialiai aiškina tiriamus teisės aktus ir konstituciją, turi išimtinius įgaliojimus pateikti konstitucijos nuostatų oficialią sampratą, formuoti konstitucinę doktriną. Konstitucinis teismas sprendžia konstitucinius teisinius ginčus dėl kompetencijos padalijimo tarp valstybės valdžios institucijų (Austrijoje, Italijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Vokietijoje), tarp valstybės ir jos regionų (Austrijoje, Ispanijoje, Italijoje, Rusijoje, Vokietijoje), nagrinėja konstitucinės justicijos bylas dėl referendumų ir rinkimų teisėtumo (Austrijoje, Vokietijoje), pareigūnų konstitucinės atsakomybės, nušalinimo nuo pareigų (Austrijoje, Čekijoje, Italijoje, Kroatijoje, Lietuvoje, Vokietijoje), politinių partijų tikslų ir veiklos (Bulgarijoje, Turkijoje, Vokietijoje), teisinio reguliavimo spragų konstitucingumo ir kita.
Konstitucinio Teismo rūmai Vilniuje (1931–32, rekonstruoti 1980)
Konstitucinio teismo sprendimas dėl teisės akto konstitucingumo dažniausiai negalioja atgal (pvz., Lenkijoje, Lietuvoje), tai yra ginčijamas aktas oficialiai laikomas antikonstituciniu ne nuo jo priėmimo, bet nuo konstitucinio teismo sprendimo oficialaus paskelbimo dienos. Vokietijos, Portugalijos, Ispanijos konstitucinis teismas pripažįsta teisės aktą antikonstituciniu nuo pat jo priėmimo momento.
Konstitucinio teismo teisėjų skyrimas
Siekiant didesnio konstitucinio teismo nepriklausomumo nuo politinės valdžios, konstitucinio teismo teisinis statusas, įgaliojimai, teisėjų skyrimo tvarka dažniausiai įtvirtinama konstitucijoje. Skiriant konstitucinio teismo teisėjus dalyvauja įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji (valstybės vadovas) valdžia, t. p. teismai (Slovakijos, Vengrijos, Vokietijos konstitucinį teismą formuoja tik parlamentai). Paskirtų konstitucinio teismo teisėjų kadencijos trukmė dažniausiai yra ribota (Portugalijoje – 6, Lietuvoje, Vengrijoje – 9, Albanijoje, Rusijoje – 12 metų, Armėnijoje, Austrijoje, Rusijoje, Turkijoje teisėjų kadencijos pabaiga siejama su teisėjo amžiumi). Kai kuriose valstybėse vykdoma konstitucinio teismo sudėties rotacija (pvz., Ispanijoje, Lietuvoje kas 3 metai skiriami 3 nauji teisėjai). Teisėjais skiriami aukštos kvalifikacijos teisėjai, advokatai, žinomi teisės mokslininkai, kiti teisininko išsilavinimą ir tam tikrą teisinio darbo stažą turintys valstybės tarnautojai, t. p. valstybės politikai (pvz., į Prancūzijos Konstitucinės Tarybos sudėtį ex officio, tai yra pagal užimamas pareigas, iki gyvos galvos įeina visi buvę prezidentai, nors pagal susiklosčiusią tradiciją Tarybos posėdžiuose jie nedalyvauja). Konstituciniam teismui vadovauja pirmininkas, kuris dažniausiai renkamas arba skiriamas iš paskirtų konstitucinio teismo teisėjų. Skiriant konstitucinio teismo pirmininką dažniausiai dalyvauja kelių valdžių institucijos (pvz., Austrijos konstitucinio teismo pirmininką skiria Prezidentas, kandidatūrą siūlo Vyriausybė, Lietuvoje konstitucinio teismo pirmininką Prezidento teikimu skiria Seimas). Kai kuriose valstybėse (pvz., Bulgarijoje, Rusijoje) konstitucinio teismo pirmininką renka patys teisėjai. Teisėjams garantuojama asmens neliečiamybė, imunitetai (teisėjas negali būti sulaikomas ar suimamas, traukiamas baudžiamojon atsakomybėn be konstitucinio teismo arba parlamento sutikimo, negali būti atliekama teisėjo asmens ar jam priklausančių daiktų apžiūra, poėmis, krata ir kita). Teisėjų įgaliojimai pasibaigia ar nutrūksta tik įstatymo nustatytais atvejais: pasibaigus teisėjo įgaliojimų laikui, jam mirus, atsistatydinus ar negalint eiti pareigų dėl sveikatos būklės, t. p. pašalinus iš pareigų taikant apkaltos procedūras.
Konstitucinio teismo atsiradimas
Teisės aktų konstitucingumo patikros ir atskiro, savarankiško, bendrai teismų sistemai nepriklausančio konstitucinio teismo būtinumą pirmasis moksliškai pagrindė austrų teisininkas H. Kelsenas. Pirmieji konstituciniai teismai įsteigti Čekoslovakijoje pagal 1920 02 29, Austrijoje pagal 1920 10 01 konstitucijas.
Konstitucinis Teismas Lietuvoje
Lietuvoje Konstitucinis Teismas įsteigtas 1993 pagal 1992 10 25 (įsigaliojo 1992 11 02) Lietuvos Respublikos Konstituciją.
1206