konstruktyvzmas, filosofijos koncepcija, teigianti, kad pažinimo procese tikrovė kuriama subjekto pažintinių galių, pažinimas nulemtas praktinės veiklos. Priešingas realistinėms natūralistinėms koncepcijoms, kurios pažinimą laiko objektyvių duočių reprezentacija sąmonėje, nepriklausančia nuo kultūrinės aplinkos. Erlangeno mokykla, arba metodinis konstruktyvizmas (W. Kamlahas, P. Lorenzenas, K. Lorenzas, J. Mittelstrassas ir kiti), siekia įgyvendinti griežtai neapibrėžtus pažinimo metodinės tvarkos bei dialoginio ir refleksyvaus proto principus. Kuria mokslo pagrindimo kritinę teoriją, kuria siekiama rekonstruoti mokslo pagrindus ikimokslinėje patirtyje – kasdieniame gyvenamame pasaulyje, sąvokų vartojimo praktikoje, socialinėje veikloje. Radikalusis konstruktyvizmas (E. von Glasersfeldas, H. von Foersteris, H. Maturana, P. Watzlawickas ir kiti) remiasi sistemų teorija, kognityviąja psichologija, L. Wittgensteino vėlyvąja filosofija ir teigia, kad mąstymas, kalba ir komunikacija sudaro organišką sistemą. Plėtoja holistinį mokslo modelį, kuriame tradicinė subjekto–objekto, susietų tikrovės atspindėjimo ryšiu, problema laikoma negaliojančia. Žinojimas esąs gyvybingas sąvokinis darinys. Mokslo aksiomos ir teorijos yra susietos sisteminiais ryšiais, turi būti nuolat kritiškai tikrinamos. Operatyvusis konstruktyvizmas (N. Luhmannas) teigia, kad pažinimo subjektas ir aplinka sudaro veikiančiąją sistemą, kurioje nėra nei objektų, nei įvykių – visi stebiniai yra stebėtojo konstrukcijos. Sociokultūrinis konstruktyvizmas (S. J. Schmidtas) nagrinėja sociokultūrines sistemas kaip tikrovės konstrukcijas.
L: P. Lorenzen Lehrbuch der konstruktiven Wissenschaftstheorie Mannheim 1987; E. von Glasersfeld Radical Constructivism: A Way of Knowing and Learning London–Washington 1995.