konstruktyvzmo architektūrà ir dail. Konstruktyvistai atmetė istorinius stilius ir siekė kurti ekspresyvią dinamišką, netgi teatrališką naujos socialistinės valstybės įvaizdį formuojančią aplinką. Kūrybai būdinga logika, tikslingumas, racionalumas, pramoninių medžiagų (metalo, stiklo), techninio apdorojimo (suvirinimas) estetizavimas, pramoniniu būdu pagamintų elementų naudojimas.
L. Moholy‑Nagy Kompozicija A. XX. (aliejus, 1924, Moderniojo meno muziejus Paryžiuje)
1920 išsiskyrė dvi konstruktyvizmo pakraipos. Broliai N. Gabo ir A. Pevsneris konstruktyvizmo teorines idėjas išdėstė Realistiniame manifeste (Realističeskij manifest 1920), kuriame šią kryptį siejo su visiškai naujo, socialistinio, mokslo ir technikos laimėjimais pagrįsto, grynojo ir neutilitaraus meno kūrimu, pabrėžė grynosios erdvinės formos ir linijos svarbą. Kitos pakraipos – utilitarios kūrybos – šalininkai (vadinamieji gamybininkai) meninėje kūryboje siekė tikslingumo, praktiškumo, paprastumo, ekonomiškumo; jie suprojektavo pastatų, suplanavo gyvenviečių, sukūrė baldų, indų, plakatų, audinių ornamentikos, rūbų projektų. Gamybininkai savo idėjas skleidė Aukštosiose meno ir technikos dirbtuvėse (VCHUTEMAS), Šiuolaikinių architektų susivienijime (OSA), leidinyje LEF.
Žymesni konstruktyvistai: architektai – A. Vesninas (laikraščio Leningradskaja Pravda pastato projektas, 1924), K. Melnikovas (Rusakovo klubas, 1929), I. Golosovas (Zujevo klubas, 1928, abu Maskvoje), V. Vesninas, I. Leonidovas, dailininkai – A. Rodčenko, L. Popova, V. Stepanova ir kiti. 20 a. 4 dešimtmetyje Rusijos valdžia konstruktyvizmą oficialiai pripažino netinkamu ir sustabdė jo plėtrą, bet jis turėjo įtakos sovietinės architektūros ir dizaino tolesnei raidai. Vakaruose konstruktyvizmo idėjas skleidė dailininkas E. Lisickis, N. Gabo; jomis rėmėsi dekonstruktyvizmo, haiteko, neoplasticizmo, konkrečiosios dailės kūrėjai. Lietuvoje konstruktyvizmo bruožų yra V. Kairiūkščio, V. Drėmos kūryboje.
2225