konstruktyvzmo literatūrà. Konstruktyvizmas pirmiausia reiškėsi SSRS, šalia futurizmo, kubizmo; jam artima V. Majakovskio, I. Erenburgo kūryba. Literatūrinę konstruktyvizmo mokyklą 1923 suformavo poetai I. Selvinskis ir A. Čičerinas. 1924 susikūrė (veikė iki 1930) Literatūrinis konstruktyvistų centras, jam priklausė I. Selvinskis, K. Zelinskis (grupės teoretikas), V. Lugovskojus, E. Bagrickis, B. Agapovas, N. Adujevas, V. Inber ir kiti. Grupė save laikė organizaciniu racionaliu literatūriniu judėjimu, reikalaujančiu socialistinės rekonstrukcijos. Leido programinį rinkinį Biznes (nuo 1924). Polemizavo su LEF. Konstruktyvizmui būdinga techninis estetizmas, agitaciniai montažiniai lakoniško reklaminio stiliaus kūriniai, siužetiškumas, fabulinė poezija, epiniai žanrai. Kalba dekoratyvi, mechanizuota, vartojami techniniai terminai, žargonas, atsisakoma lyrinių emocijų, eksperimentuojama su forma, dažnai į eilėraščius įterpiami proziniai pasakojimai. Neretai tekstai buvo iliustruojami piešiniais. Neigtas įkvėpimas, meno savarankiškumas, skirtumas tarp meninės ir mokslinės kūrybos.
Konstruktyvizmas paplito ir kitose Europos šalyse (Vokietijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje), 1940 – Jungtinėse Amerikos Valstijose. Lietuvoje panašių į konstruktyvizmą idėjų yra Keturių vėjų manifeste (1922), trečiafrontininkų kūryboje, konstruktyvistų veikla domėjosi ir apie ją rašė Trečias frontas (1930).
konstruktyvizmas literatūroje; konstruktyvistinė literatūra; konstruktyvizmas
2271