kònsulas (lot. consul), valstybės pareigūnas, užsienio valstybėje ar jos dalyje (konsulinėje apygardoje) atstovaujantis savo valstybės ir jos piliečių teisiniams, ekonominiams, kultūriniams interesams. Atstovaujamoji valstybė išduoda konsului skiriamąjį dokumentą – konsulinį patentą, kuriame nurodoma jo pareigos, konsulinė klasė, konsulinė apygarda ir konsulinės apygardos buvimo vieta, o jį priimančioji valstybė suteikia leidimą (egzekvatūrą) vykdyti konsulines funkcijas. Konsulinės funkcijos, imunitetai, privilegijos ir kita nustatyta 1963 Vienos konvencijoje dėl konsulinių santykių arba (ir) nustatoma siunčiančiosios ir priimančiosios valstybių dvišalėmis sutartimis dėl konsulinių santykių.
Skiriamos 2 konsulų kategorijos: etatiniai ir garbės. Etatinis konsulas – valstybės pilietis, dirbantis valstybės tarnyboje ir už konsulinių funkcijų vykdymą gaunantis algą. Garbės konsulas – asmuo, gyvenantis konsulinės įstaigos aptarnaujamoje teritorijoje, pasižymėjęs tam tikroje teisinėje, finansinėje, komercinėje veikloje ir už atliekamas konsulines funkcijas negaunantis atlyginimo. Pagal konsulinių įstaigų rūšis jų vadovai skirstomi į 4 klases: generalinis konsulas, konsulas, vicekonsulas, konsulinis agentas. Konsulas vadovauja konsulatui.
Vykdyti konsulines funkcijas atstovaujamoji valstybė gali pavesti ir savo diplomatinės atstovybės diplomatinio personalo nariui; tam nereikia priimančiosios valstybės sutikimo. Konsulas vykdo šias funkcijas: gina atstovaujamosios valstybės, jos piliečių ir juridinių asmenų interesus pagal tarptautinės teisės normas; plėtoja ir skatina prekybinius, ekonominius, kultūrinius, mokslinius ir kitus draugiškus abiejų valstybių santykius; teisėtomis priemonėmis renka informaciją apie priimančiosios valstybės ekonominį, kultūrinį, mokslinį gyvenimą ir įvykius, perduoda šią informaciją savo valstybės vyriausybei ir teikia ją suinteresuotiems asmenims; išduoda pasus ir kelionės dokumentus savo šalies piliečiams, t. p. vizas ar kitus kelionės dokumentus asmenims, ketinantiems vykti į atstovaujamąją valstybę; atlieka notarines, civilinės registracijos ir tam tikras administracines funkcijas; saugo atstovaujamosios valstybės piliečių ir juridinių asmenų interesus palikimo priimančiosios valstybės teritorijoje atsiradimo atveju (succession mortis causa); gina nepilnamečių ir kitų asmenų, neturinčių visiško veiksnumo ir esančių atstovaujamosios valstybės piliečiais, interesus, ypač jei tokiems asmenims reikia globos ar rūpybos; atstovauja ar organizuoja piliečių atstovavimą priimančiosios valstybės teismuose ar kitose įstaigose; perduoda teisminius ir neteisminius dokumentus, atlieka teisminius pavedimus; prižiūri ir inspektuoja atstovaujamosios valstybės laivus ir orlaivius bei jų įgulų narius, teikia jiems pagalbą, priima pareiškimus apie laivo kelionę, nagrinėja ir tvirtina laivo dokumentus, tiria visus su kelione susijusius atsitikimus, sprendžia kapitono, pareigūnų ir jūreivių ginčus. Konsulas vykdo ir kitas funkcijas, kurias atstovaujamoji valstybė paveda atlikti konsulinei įstaigai ir kurių nedraudžia priimančiosios valstybės įstatymai ir kiti teisės aktai arba dėl kurių neprieštarauja priimančioji valstybė, arba kurios numatytos galiojančiose atstovaujamosios valstybės ir priimančiosios valstybės tarptautinėse sutartyse. Atlikdamas konsulines funkcijas konsulas naudojasi konsuliniais imunitetais ir privilegijomis.
Lietuva 1939 turėjo 8 generalinius konsulatus, 7 garbės generalinius konsulatus, 6 konsulatus, 33 garbės konsulatus ir 6 garbės vicekonsulus Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Azijoje ir Afrikoje.
2020 turėjo 222 garbės konsulus, 61 diplomatinę atstovybę, kurioje teikiama konsulinė pagalba. Dažniausiai kiekvienoje diplomatinėje atstovybėje yra po 1 konsulą, kitose atstovybėse (pvz., Didžiojoje Britanijoje, Rusijoje) konsulų gali būti daugiau. 2020 Lietuvoje buvo 51 užsienio garbės konsulas, 34 užsienio valstybių ambasados, kuriose dažniausiai yra po 1 konsulą.
777